Ar jūs pasirengę tapti šuns šeimininkais?

2014 Rugsėjis 1 d.

 

Šunys seniai tapo mūsų visuomenės dalimi. Tokia įprasta, kad šią temą išnaudoja netgi reklamos kūrėjai – šeimos su šunimi vaizdelis daug patrauklesnis, jaukesnis.

Galbūt todėl dažnai nusprendę įsigyti šunį net nesusimąstome, kam mums tas šuo. O jei ir pagalvojame, neįvertiname visų gyvenimo su šunimi aspektų.

Noras įsigyti šunį kartais primena norą sportuoti – svajojame apie liekną, firminiais drabužiais aptemptą kūną, kuris lengvais, gracingais judesiais skrodžia orą. Nesusimąstome apie skaudančius raumenis, kėlimąsi valanda anksčiau, nurėžiant ir šiaip trumpas miego valandas, praleistus vakarėlius bei kitas pramogas.

Tas pats ir su šunimis – pamatę pasakiškai gražų ar neįtikėtinai klusnų keturkojį nesvarstome, kiek pastangų reikėjo šiam kerinčiam rezultatui pasiekti.

Taigi, ar jūs tikrai pasirengę tapti šuns šeimininkais?

Pirmas klausimas, į kurį derėtų atsakyti: ar aš visada gyvensiu vienas (-a)? Jei taip, viskas paprasčiau. Jei ne, visus žemiau pateikiamus klausimus teks aptarti su šeimynykščiais.

Sprendimas įsigyti šunį - ilgalaikis, jis taps rimtu atsakomybės išbandymu.

Taigi, pirmaujančios priežastys, galinčios priversti jus atsisakyti augintinio: alergija, emigracija, laiko stygius, nesugebėjimas tinkamai išsiauklėti gyvūno, finansiniai ištekliai.

Jeigu yra alergiškų žiedadulkėms namiškių, pasvarstykite, ar žydėjimo piko metu norėsis vedžioti šunį? Beje, dažnai alergija sukelia ne pats šuo, o jo ant kailio „parsinešti“ alergenai: žiedadulkės, dulkės. Jei kas nors iš jūsų alergiškas šuns kailiui – geriausia pradėti galvoti apie kitos rūšies augintinį.

Pats kailis irgi svarbus kriterijus renkantis šunį – ar turėsite laiko jo priežiūrai, ar jūsų neerzins, jei augintinis nuolat ir gausiai šersis?

Jei taip, teks atidžiai rinktis mažiau priežiūros reikalaujančią šunų veislę.

Apsvarstyti emigracijos bei kitų pokyčių tikimybę taip pat privalu, reikėtų numatyti ir kasdienės dienotvarkės pokyčius.

Laiko resursų išteklius patikrinti paprasta – pabandykit bent mėnesį atsikelti valanda anksčiau ir pasivaikščioti, vakare – pakartoti pasivaikščiojimą. Idealu, jei metų laikas eksperimento metu bus toks, kad jums nesinorės net nosies kišti į lauką – šunį vedžioti reikės ištisus metus.

Jei jums tenka dažnai išvykti, situacija dar sudėtingesnė. Ar tikrai rasite kam palikti šunelį, ar galėsite jį visur vežtis kartu?

Liko pats svarbiausias ir sudėtingiausias klausimas – laikas, kurį galėsite ir norėsite praleisti drauge su šunimi.

 

Šuo gali smarkiai pakeisti jūsų arba visos šeimos gyvenimo būdą.

Svajojantiems apie aktyvų laisvalaikį su keturkoju draugu geriausia rinktis aktyvų šunį. Tai gali būti  kinkomų šunų ar tarnybinių veislių atstovai – priklausomai nuo veiklos, kuria norite užsiimti.

Ir nesvarbu, kokiai veiklai rinksitės augintin: profesionaliam sportui ar kompanioną rytiniam pasibėgiojimui, jūsų ryžtas negalės išblėsti nei po mėnesio, nei po metų. Antraip laukia problemos dėl augintinio elgesio – šuo nesupras, kodėl viskas baigėsi. Iškrova jam – būtina! Jei to nebus, „išsikraus“, siaubdamas namus.

Dažnai daroma tėvų klaida – augintinis perkamas vaikui, tikintis atitraukti jį nuo kompiuterio ar televizoriaus. Tikimasi, kad visą darbą atliks šuniukas. Deja...

Geriausiu atveju šuns priežiūra deleguojama tėvams, blogiausiu – keturkojo atsisakoma visai. Taip ne tik neįdiegiame norimų vertybių vaikui, bet ir parodome jam neatsakingo elgesio pavyzdį. Privalu įsisąmoninti, kad įsigijus šunį suaugusiųjų atsakomybė padvigubėja – nuo šiol atsakome ne tik už vaikų, bet ir už augintinio gerovę.

Be abejo, į vaiko norus įsiklausyti būtina – kaip ir aptarti drauge su šunimi atkeliaujančias pareigas bei atsakomybę. Jei vaikas ar vaikai dar labai maži, šuns įsigijimą geriau atidėti. Mažą šuniuką gali tekti vesti į lauką kas porą valandų ar dažniau. Jei vienoje rankoje pavadėlis, kitoje – vežimėlis su naujagimiu, ši užduotis gali būti pakankamai sudėtinga. Kaip ir viena ranka keisti sauskelnes, o kita valyti „balutes“.

Dar vienas svarbus aspektas – finansai. Paplitusi nuomonė, kad kuo didesnis šuo, tuo brangiau kainuoja jo išlaikymas, nėra teisinga.

Be abejo, didelis šuo suėda daugiau, tačiau išlaidos šuns priežiūrai maistu neapsiriboja – tai ir veterinaro paslaugos, dresūros pamokos, kailio priežiūros priemonės, žaislai, sportinis inventorius ir kita.

Jei apsisprendėte šunį laikyti voljere, kainuos voljero įrengimas.

Kai kurios veislės, pavyzdžiui, taksai ar terjerai turi stiprų pomėgį rausti urvus, nuo kurio gali nukentėti želdynai. Kai kurios veislės reikalauja ypatingos ir, be abejo, kur kas daugiau kainuojančios priežiūros.

Ką daryti, jei į akį krito kažkurios veislės atstovas, tačiau nesate tikri dėl jūsų „suderinamumo“ ar tiesiog ničnieko nenutuokiate apie tą veislę, o gal apie šunis apskritai?

Informacijos šiais laikais galima rasti visur, bet iš pirmų rankų – šiuo atveju profesionalių veisėjų ir augintojų – ji neįkainojama.

Susisiekite su veisėju, užsukite į svečius, paprašykite, kad leistų pabendrauti su šunimis, „paragauti“ jų priežiūros, supažindintų su veislės specifika. Atsakingas ir rūpestingas šunų veisėjas tikrai jums pagelbės, juk jam svarbu tiek jo šuniukų, tiek veislės gerovė.

Susigundyti „veisliniais be dokumentų“, prekyvietėse pardavinėjamais šuniukais neverta – jus gali paprasčiausia apgauti, be to, tokiu poelgiu paremsite neatsakingą šunų veisimą, kurio rezultatas – neištuštėjančios gyvūnų prieglaudos.

Jei dėl kažkokių priežasčių nenorite ar negalite įsigyti kilmės dokumentus turinčio šuns, kilniausias ir atsakingiausias variantas – suteikti namus bedaliui iš prieglaudos.

Ugnė Nedzinskaitė, Mokymo centro Kauno regiono švietimo programų koordinatorė

Svetlanos Valujevos nuotr.