Atsargiai: hibridiniai šunys!

Šis straipsnis parengtas pagal kinologijos žurnalisto Attila Marton publikaciją „Raising the Alarm on Designer Breeds“.

Kokia „šauni“ idėja

Prieš keletą metų grynaveislių šunų augintojai ir veisėjai įsigijo „konkurentą“. Konkurentą, paskelbusį „kinologinės revoliucijos“ pradžią ir pareiškusį, jog revoliucijos vaisiais galės mėgautis tie, kam pabodo tradicinės šunų veislės. „Alusky“, „Bull Boxer“, „Rustalian Terrier“ ir daugiausiai susižavėjimo keliantis labradudelis – gal ir mes turėtume pasveikinti naujas šunų „veisles“?

„Revoliucionierių“ nuomone, taip! Mat pagaliau šunų  pasirinkimas yra kur kas didesnis. Juk taip norisi, kad augintiniai būtų išskirtiniai, mieli, pritaptų prie mūsų gyvenimo būdo, tinkamai mus reprezentuotų. Ar gali kas nors būti šauniau už žaismingai pavadintą, meiliai atrodantį augintinį? Vartotojas nori – bus! Prasidėjus naujų veislių „kūrimui“, gimė net „designer breeds“ sąvoka. Lietuvių kalba termino, apibrėžiančio šios veislės šunis, kol kas nėra. Ir gal gerai, kad nėra, tad siūlome juos vadinti hibridiniais šunimis.

Hibridinių šunų veisėjai teigia: skirtingų veislių šunis kryžminame todėl, kad norime atsikratyti neigiamų šunų tėvų savybių. Neva sukryžminus dvi skirtingas šunų veisles, palikuoniams neperduodamos jokios genetinės ligos ir išlieka tik geriausios abiejų veislių charakterio savybės. Net tikima, kad tokie šunys nesukelia alergijos – alergiški žmonės pagaliau gali džiaugtis augintinio arba kelių augintinių draugija.

Kai jūsų rotveilerių kalytė surujodavo ir pas ją per tvorą įšokdavo kaimynų vokiečių aviganis, gimusius šuniukus anksčiau visi vadindavo mišrūnais. Dabartinei vartotojiškai visuomenei patrauklesnis „naujos veislės“ pavadinimas yra „Rottsheppy“ arba „Germanweiler“. Kūrybiniam polėkiui ribų nėra...

Ir dar nepamirškime žaviausio šios idėjos aspekto: iš to galima uždirbti! Ypač, jeigu pateiksi meiliai atrodančių šuniukų nuotraukas. Nesunku užšokti ant hibridinių šunų populiarumo bangos – tai padarę asmenys jau susikūrė socialiai priimtiną, gerai vertinamą „prekinį ženklą“. Tačiau šunys – ne produktai, o gyvos būtybės, ir padėtis yra kur kas rimtesnė, nei atrodo.

Vietoj to, kad išspręstume problemas, jas padidinome

Pirminė skirtingų veislių šunų kryžminimo priežastis buvo siekis eliminuoti nepageidaujamus recesyviuosius genus, sukeliančius genetines ligas, kurios kartais pasitaiko grynaveisliams šunims.

Norėta sukurti šunį, kuris savyje „sujungtų“ geriausias dviejų ar daugiau šunų veislių savybes. Pirmasis toks šuo – praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Australijoje gimęs  „labradudelis“. Jį išveisė Wally Conron, norėdamas pasiūlyti nesišeriantį šunį - vedlį neregei moteriai, kurios vyras buvo alergiškas šunims.

2014 m. dienraštyje „Daily Mail“ naujosios „veislės“ pradininkas W. Conor prisipažino: „Užuot išsprendę problemas, mes jas padidinome. Atsirado labai daug nesveikų, beglobių šunų. Net juodžiausiame sapne nesapnavau, kad viskas taip pasisuks“.

Štai ką savo publikacijoje teigia gyvūnų mokslo magistras, gyvūnų elgsenos specialistas Jim Stephens: „Pasak griežtų mokslinių terminų, dviejų skirtingų grynaveislių šunų palikuoniai nėra hibridai, nes jie visi yra šunys, o hibridas gaunamas sukryžminus dvi skirtingas rūšis (asilą ir arklį, kad išveistume mulą). Bet ar tikrai dviejų skirtingų grynaveislių šunų palikuoniai bus stipresni už savo pirmtakus? Trumpas atsakymas: NE! Genetinis paveldimumas reiškia, kad palikuoniai gali paveldėti tiek gerąsias, tiek  blogąsias vieno  tėvų arba abiejų tėvų savybes; recesyviuoju  būdu paveldimos ligos, nepasireiškiančios tėvams, gali „išlįsti“ jų palikuoniams. Todėl, norint išvengti šių neigiamų genų sudvigubėjimo, abiem tėvams turėtų būti atliekami tyrimai. Grynaveislių šunų veisėjai žino apie nepageidaujamas paveldimąsias ligas ir todėl atlieka šunų genetinius tyrimus, siekdami sulaukti sveikų šuniukų, puoselėti veislę. Tačiau skirtingas veisles kryžminantys „veisėjai“ nelinkę tokių tyrimų atlikti. Dviejų grynaveislių šunų mišrūnai nėra nauja veislė ir vargu, sakykime, labradudelio veisėjai nori sukurti atpažįstamą šuns tipą, pasižymintį iš kartos į kartą gimstančiais tokios pat sveikatos, išvaizdos ir būdingos elgsenos šunimis.“

Hibridinių šunų idėja paremta tuo, kas niekada neegzistavo ir neegzistuos. Kvaila nepaisyti mokslinių faktų, save klaidinant ir apgaudinėjant – tai gali sukelti rimtų gyvūnų gerovės pažeidimų, nes šitaip „kuriami“ psichiškai neprognozuojami, fiziškai nesveiki gyvūnai.

Akivaizdu ir kitkas: sukergus du labradudelius, šuniukai neturės konkrečiai veislei priskiriamų savybių. Vėliau gimusių labradudelių dviejų skirtingų vadų šuniukai dažniausia yra nepanašūs vieni į kitus.

Ką vadiname šunų veisle?

Šunų veislės grynumo idėja yra tokia: jeigu grynaveislį mopsą sukergsime su kitu mopsu, pagrindinės fizinės ir psichinės savybės liks tos pačios. Todėl ir tokiu būdu jie yra pripažįstami kaip atitinkama šunų veislė.

Veislės terminas nėra susijęs su jos pavadinimu arba, kaip daugelis mano, su šuns kilmės dokumentais. Tai susiję su konkrečios veislės šunų išvaizda ir temperamentu. Mes puikiai žinome buldogų, airių vilkogaudžių ir papijonų ypatumus, bet šį nuoseklumą galime pamiršti „kurdami“ hibridinius šunis.

Grynaveislių šunų veisėjai dažnai susilaukia priekaištų dėl to, kad  neva jie veisia nesveikus šunis, tačiau niekas neįrodė, kad mišrūnai yra sveikesni už grynaveislius šunis. Jau seniai žinoma apie tam tikrų veislių polinkį į genetikos nulemtus susirgimus. Todėl atsakingi veisėjai atlieka būtinuosius šunų sveikatos tyrimus – siekia mažinti nesveikų šuniukų gimimo riziką. Tai paremta moksliniais faktais ir galimybe atlikti DNR testus – šiuo metu genetiniai susirgimai yra kontroliuojami daug geriau nei anksčiau.

Tačiau tai neįmanoma, kalbant apie mišrūnus ir hibridinius šunis. Toks veisimas yra ne kas kita, kaip neatsakingas eksperimentas, norint pamatyti, kas iš viso to išeis. Ir nors grynaveislių šunų veisėjams gyvūnų gerovės organizacijos nešykšti įvairiausių kaltinimų, kažkodėl iš gyvūnų globėjų pusės nieko nesigirdi dėl hibridinių šunų veisimo...

Šį nevaldomą, neatsakingą procesą komplikuoja ir tai, kad, norint sulaukti vokiečių dogo ir čihuahua vados, šią vadą galima oficialiai registruoti! Net yra tai darančių organizacijų. Juk taip „solidu“ kartu su šuniuku naujiesiems šeimininkams įteikti ir „kilmės dokumentus“.

Prioritetas – šunų gerovė

Nevadinkime šių žmonių šunų veisėjais. Tikrieji šunų veisėjai yra profesionalai, be to,  jie prisiima atsakomybę. Veisėjai domisi ir išmano šunų genetiką, jie niekada nesiims panašių eksperimentų.
Tokių eksperimentų, žaidimų su genais padarinys – neprognozuojami gyvūnai, o tai kelia rimtą pavojų.

Tas, kas sugalvojo pavadinimą „designer breeds“, buvo tikras gudrutis. O juk išties šie šunys tėra mišrūnai! Skirtumas tik tas, kad anksčiau niekas už mišrūną nemokėdavo tūkstančių. Išradusieji naująjį šuniukų „kūrimo“ verslą, sėkmingai susikūrė naują prekės ženklą mišrūnų rinkoje.

Kiekvienai šunų veislei būdingos savybės yra tiesiogiai susijusios su gyvūno gerove. Įsigijus šunį, labai svarbu, kad šis pritaptų naujuose namuose. Kuomet šeima ir aplinkiniai nesusitvarko su šuns elgsena ir temperamentu, atsiranda rimtų sunkumų, galinčių baigtis pagrindiniu gyvūnų gerovės pažeidimu – beglobyste. Kas nutinka suvokus, kad tūkstančius kainavęs hibridinis šuo pareikalaus dar tiek pat pinigų gydymui?

Jungtinės Karalystės gyvūnų apsaugos organizacija „Karališkoji žiauraus elgesio su gyvūnais prevencijos draugija“ (angl. Royal Society for the Prevention of Cruelty to Animals) 2016 m. vasario 2 d. paskelbė pranešimą spaudai, kuriame nurodė: „...statistika atskleidžia nerimą keliančią tendenciją: priglaustų tradicinių veislių šunų (Stafordšyro bulterjerai, Džeko Raselo terjerai ir kt.) skaičius mažėja, užtat „designer breeds“ ir mišrūnų skaičius didėja“. Taip pat pranešama, kad priglaustieji hibridiniai šunys kenčia dėl sunkių odos susirgimų bei kitų sveikatos sutrikimų.

Reikia visuotinių pastangų

Neatsakingi genetiniai eksperimentai dar kartą parodo, kaip žmonėms patinka žaisti dievus, tik kažkodėl žaidėjai nepagalvoja, kas iš viso to išeis. Kol kas nematome ir organizacijų, kurios užkirstų kelią tokiam hibridinių šunų veisimui, pastangų. O juk situacija tiesiogiai susijusi su veisėjais, gyvūnų gerovės organizacijomis, veterinarijos gydytojais, kinologų susivienijimais. Tai turi rūpėti mums visiems, todėl būtina didinti visuomenės sąmoningumą, aiškinti, kad šios veislės nėra tai, apie ką kalba jų „prekinis ženklas“. Būtina stabdyti hibridinių šunų veisimą, neskatinti įsigijimo, šviesti žmones.

Tai neįvyks savaime, todėl būtų gerai, kad visi, kasdien susiduriantys su šiuo reiškiniu, pradėtų labai garsiai apie tai kalbėti.

Lietuvos kinologų draugija

www.akc.org ir www.pets4homes.co.uk nuotraukos