II dalis. Kaip mes išmokome bijoti šunų?

2015 Sausis 30 d.

 

Problemos sprendimas (resocializacija)

Laikas nustoti drebėti vos išgirdus žodį „agresija“. Agresija – tai streso išraiška. Agresijos lygis tolygus streso stiprumui. Kuo stipresnis stresas, tuo stipresnė šuns agresija. Ji atsiranda nedidelio streso, pasireiškiančio raminamaisiais signalais ir bandymu išvengti kontakto ar situacijos, metu. Vėliau, jei stresas nesiliauja, agresija virsta urzgimu, iššieptais dantimis, bandymu nuvyti priešininką arba pabėgti. Jei ir tai nepadeda, šuo gali pulti.

Šuns būseną visada galima nuspėti iš jo siunčiamų signalų. Pavojingas šuo tampa tik paskutinėse agresyvumo stadijose. Taigi pirmiausia turime išmokti šunų kūno kalbą.

Raminamieji signalai – labai svarbus įspėjimas apie prasidedantį stresą. Šioje stadijoje šuo dar nėra labai susijaudinęs ir gerai reaguoja į socialinio partnerio, su kuriuo bręsta konfliktas, signalus. Dar turime puikią galimybę greitai nuraminti šunį tais pačiais signalais. Ši technika puikiai tinka resocializuojant agresyvius šunis – taikant raminamuosius signalus rezultatai geresni, nei jų netaikant.

Specialistas, neatpažįstantis ir nesugebantis įvertinti visų streso požymių, faktorių bei raminamųjų signalų yra nieko vertas, kai kalbame apie agresyvių šunų resocializaciją. Jis neturi pagrindinių diagnostikos ir gydymo instrumentų resocializuojant agresyvų šunį. Jis ir toliau taiko jau „paruoštus pagal receptą“ elgesio korekcijos modelius, paprastai neatitinkančius realios situacijos.

Agresyvių šunų diagnostika ir resocializacija – labai sudėtingas dalykas, todėl tai atlieka patyrę specialistai.

Diagnozuojant ne tik renkamos žinios apie šuns biografiją, bet ir testuojamas šuns gebėjimas atlaikyti stresą ir frustraciją, atsispirti įvairaus tipo dirgikliams, taip pat ir specifiniams, kurių poveikį šuo galbūt yra patyręs (lazda, elektrinis antkaklis, dresūros rankovė).

Jei šuo reaguoja agresyviai, stebima jo kūno kalba, kad galėtume suprasti, kaip jis jaučiasi. Vėliau sudaromas terapijos planas, siekiant sukurti naują šuns elgesio bazę vienoje ar kitoje situacijoje, keičiant asociacijas ir formuojant alternatyvų elgesį.

Prieš pradedant gydymą taikomos priemonės streso lygiui sumažinti, kad šuo taptų ramesnis. Priešingu atveju šuo nesugebės vykdyti trenerio nurodymų. Kai kurie treneriai geba to pasiekti vien raminamųjų signalų ir tiesioginio kontakto dėka.

Kai pašalinamos elgesio problemos, šuo mokomas veiklos, skatinančios jį pasitikėti savimi, pavyzdžiui, darbo nosimi. Padeda įvairūs žaidimai, nesudėtingos sporto šakos, nekeliančios streso, tačiau leidžiančios tiek šeimininkui, tiek augintiniui mėgautis tuo, kas vyksta. Tada gerėja ir koncentracija.

Apmaudu, tačiau visų agresyvių šunų išgelbėti nepavyks. Gali nepavykti rasti gero specialisto arba šuo gali būti taip sužalotas, kad šeimininkas jo bijos. Kai kurie gyvūnai traumuoti taip stipriai, kad padėti jiems nepavysta, o palikti visuomenėje – pavojinga.

Agresijos profilaktika

Mūsų gyvenimas permainingas ir įvairialypis. Netgi kasdienybės rutinoje, kai, regis, nieko ypatinga nevyksta, kiekvienas mūsų nuolat susiduria su būtinybe priimti sprendimus ir reaguoti į aplinkos keliamą stresą: kaip rengtis, ką suvalgyti, kad jaustumėmės gerai, kokiu keliu šiandien geriausia vykti į darbą, kaip praleisti vakarą.

Mūsų šunys lygiai taip pat turi nuolat priimti sprendimus: kur atsigulti, kad skersvėjis netrauktų, kaip sureaguoti į tą ar kitą asmenį, ar verta bijoti to ar kito daikto, kaip atsikratyti nemalonių pojūčių, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.

Šuo negali išmokti reaguoti iš anksto, kadangi situacijos labai skiriasi, ir kiekviena jų reikalauja sprendimo. Todėl gamta šunį apdovanojo gebėjimu mąstyti savarankiškai: šunų, kaip, beje, ir kiekvieno žinduolio, įskaitant ir žmogų, smegenys geba rinkti informaciją apie aplinką, ją analizuoti ir priimti sprendimus. Šie sprendimai pasireiškia šuns elgesiu. Jei šeimininkas nori, kad jo šuo priimtų adekvačius sprendimus, jis turi suteikti šuniui galimybę pažinti aplinkinį pasaulį ir išmokyti kasdienio gyvenimo taisyklių, palikdamas tam tikrą veiksmų laisvę, kad šuo galėtų lanksčiai reaguoti į aplinkybes. Taip pat šeimininkas privalo sukurti ryšį su šunimi, jo pagalba šeimininkas gali pagelbėti šuniui susigaudyti tose situacijose, kurioms šuo nėra pasiruošęs.

Kad to pasiektų, šeimininkas turi pripažinti šunį šeimos nariu, elgtis su juo tolygiai, be agresijos protrūkių, nelaužydamas nustatytų taisyklių. Kitu atveju šuniui jis atrodys nenuspėjamas ir šis bandys gyventi savarankiškai. Be to, tarp šuns ir šeimininko turi užsimegzti dialogas. Dialogas įmanomas tik tuo atveju, jei šeimininkas supranta šuns siunčiamus signalus ir į juos atsižvelgia.

Kad būtų užtikrintas šeimininko saugumas ir išvengta problemų bendraujant su kitais šunimis, labai svarbu palaikyti šuns gebėjimą normaliai (įvairiais būdais ir laipsniškai) išreikšti savo savijautą. Tada belieka atidžiai stebėti šuns būseną ir, reikalui esant, nuraminti šunį („Nesijaudink, viskas gerai, tau nėra ko bijoti.“). Jei, užuot stebėjus šuns elgseną, vadovaujamasi „paruoštais receptais“ iš serijos „kaip teisingai auklėti šunį“, arba jei baudžiant ir neteisingai socializuojant komunikaciniai šuns gebėjimai nuslopinami ar ignoruojami, atsiranda elgesio problemos, kurias sukuria patys šeimininkai. Pavyzdys – jei šuo nuolat baudžiamas už tai, kad siunčia įspėjamuosius signalus, didelė tikimybė, kad po kiek laiko jis jų atsisakys ir kąs neperspėjęs.  

Kuo šuns ir šeimininko ryšys stipresnis, tuo labiau šuo linkęs reaguoti į šeimininko siunčiamus signalus. Tai paaiškina idealaus paklusnumo fenomeną, taip pat suteikia galimybę nuraminti šunį šnabždesiu.

Isterija

Netylant diskusijoms, verta ar ne uždrausti kai kurias šunų veisles, ekspertų nuomonė lieka vieninga: tokie draudimai ne tik neefektyvūs, bet netgi kenksmingi. Uždraudus vienas šunų veisles, madingos taps kitos, o agresyvūs šeimininkai „perdirbinės“ iš prigimties stabilios psichikos šunis į pavojingus, taigi, išties pavojingų (psichologiškai traumuotų) gyvūnų skaičius nemažės.

Be to, atsakingi šeimininkai, auginantys visiškai socializuotus ir nepavojingus minėtų šunų veislių atstovus, dėl griežtinamų įstatymų ir visuomenėje kylančios isterijos neretai būna priversti atsisakyti augintinių. Tokia situacija 2000 metais buvo susiklosčiusi Vokietijoje, kai prieglaudos buvo perpildytos bulterjerais, amerikiečių Stafordšyro terjerais ir pitbulterjerais. Įkalinti ankštuose narvuose šunys tiesiogine šio žodžio prasme ėjo iš proto, o prieglaudų savininkai, neturėdami kitos išeities, taikė jiems eutanaziją.

Veterinarė ir gyvūnų psichologė Barbara Šioning iš Vokietijos, kalbėdama apie agresyvių šunų veislių sąrašo atsradimą, teigia: „Pirmieji pradėjo prancūzai, o tada šią idėją pasigavo kitos šalys. Į sąrašus patekdavo šunų veislės, neturinčios užnugario tarp lobistų. Informacijos priemonėms ir politikams reikia skandalų ir reklamos. „Šunininkų“ visada mažiau nei „nešunininkų“ ir pažadas „apginti visuomenę nuo pikto šuns“ lieka pakankamai efektinga savireklamos priemone.

„Pasiimkite šunį!”

Tiriant streso fiziologiją aiškėja, kad agresyvus šuo – pirmiausia nervingas šuo. Ir šie nervingi šunys – pačios visuomenės sukurtas produktas. Situacija, kai viena ar kita šuns auklėjimo metodika tampa madinga ir ją pradedama taikyti masiškai, lemia tai, kad visuomenei iškyla krūva su šunimis susijusių problemų. Kai šias problemas pasigauna ir išpučia žiniasklaida, tai sukelia visuotinę isteriją, kuria neretai „suserga“ ir žmonės, neturėję negatyvios patirties su šunimis, kurie iki tol buvo neutralūs šunų atžvilgiu.

Tyrimai rodo, kad meilė gyvūnams ir gebėjimas dalintis su jais ta pačia ekologine niša užkoduoti mūsų genuose. Tai paaiškinama fiziologiškai. Atkreipkite dėmesį: mes galime bendrauti su šunimis kūno kalba, šunys supranta mūsų balso toną, jaučia mūsų nuotaiką ir geba stebėtinai tiksliai prisitaikyti prie mūsų elgesio. Kad sugriautume šį ryšį, reikia imtis tam tikrų naikinamųjų veiksmų. Sakysime, kai kurios tautos religiniu pagrindu nemėgsta šunų, moko savo vaikus jų nekęsti ir ramiai reaguoti į žudomus gyvūnus.

Pas mus nėra įprasta ramiai žiūrėti į žiaurų elgesį su gyvūnu, deja, žiaurūs dresūros ir auklėjimo metodai vis dar praktikuojami. O žiniasklaida ne visada teisingai nušviečia atvejus, kai nuo šuns nukenčia žmogus. 

Dalis šunų bijančių žmonių pripažįsta, kad jų baimė atsirado dėl tėvų ar visuomenės neigiamo požiūrio į šunis.

Įdomu tai, kad bendraujant su pozityviai nusiteikusiu, socializuotu ir gerai išauklėtu gyvūnu, baimė mažėja, atsiranda susidomėjimas, kuris iki tol buvo užgožtas baimės. Kartais po tokios „terapijos“ žmogus ne tik atsikrato baimių, bet ir įsigyja šunį. Bet kuriuo atveju, kai nebereikia bijoti, žmogaus gyvenimas gerokai palengvėja. Kiekvienas, auginantis šunis, gali prisidėti prie bendro šunų ir žmonių santykių gerinimo – paprasčiausia augindamas savo šunį taip, kad jis būtų draugiškas aplinkiniams.

Nesvarbu, kodėl kitas asmuo bijo šunų, šuns savininkas turėtų išvengti konflikto. Jei išeinant iš buto susiduriame su šunų bijančiu kaimynu, geriau pasitraukti, atsistoti taip, kad savo kūnu atskirtume šunį nuo praeinančio žmogaus. Gatvėje prisibijančius šuns praeivius geriausia apeiti lanku – kaip tai daro šunys. Jei šuo jaudinasi – jį reikia nuraminti. Tai padaryti galima ramiu tonu ar netgi šnabždant.

Pabaigai

Jeigu perskaitėte abi straipsnio „Kaip mes išmokome bijoti šunųƒ?“ dalis, ko gero, pastebėjote, kad net nebuvo bandoma patvirtinti „iš prigimties dominuojančio“ ar „iš prigimties agresyvaus“ šuns teorijos.

Šunų elgsena grindžiama biologiškai ir neturi nieko bendra su mūsų pačių sugalvotomis teorijomis ir taisyklėmis. Jei norite užmegzti kontaktą su šunimi – atsisakykite visų šuns auklėjimo „receptų“, palikite gyvūną ramybėje ir paprasčiausiai stebėkite jo siunčiamus signalus.

Reaguokite į juos – tai sukurs ryšį ir pasitikėjimą. Vien to užtenka, kad agresyvių šunų būtų mažiau. Nepamirškite – žmogus ir šuo sugebėjo išgyventi drauge 15 000 metų, išsiversdami be jokių auklėjimo teorijų, kurios atsirado visai neseniai. Iki jų atsiradimo niekas net negirdėjo apie „keturkojus dominantus“.

Išeitų, kad galime išgyventi ir be jų, tiesiog mokydamiesi suprasti vienas kitą.

Pagal užsienio spaudą parengė Ugnė Nedzinskaitė

Sabinos Sadauskaitės ir Stasio Barausko nuotr.