Ar visada reikia laimėti?

2014 Rugsėjis 18 d.

 

Iš kur atsirado šuo? Šiandien net vaikas pasakys: „iš vilko“.

Todėl nieko keista, jog kalbai pasisukus apie šunis, jų elgesį ir auklėjimą, argumentų srovė anksčiau ar vėliau nuneša prie „o vilkų gaujoje“...

Pamirštame, kad dauguma vilką yra matę nebent per televizorių, o šunys vilkus primena tiek pat, kiek mes – šimpanzes.

Pamiršti kilmės ištakas, be abejo, neprotinga, bet faktas tas, jog bėgant amžiams „gaujos“ sąvoka kito, taigi socialinis šuns partneris šiandien yra žmogus.

Frazė „socialinis partneris“ dažniausia reiškia tam tikrą bendradarbiavimo formą. Gebėti bendradarbiauti reiškia atskirti gerus partnerius nuo blogų ir pasirinkti tinkamus.

Puikiai žinome, ką reiškia viršininkas despotas arba savo darbus ant kitų pečių verčiantis kolega egoistas. Ir vargiai kas nors savo noru įsileistų į namus tipą, kuris ką tik mūsų akivaizdoje apsivogė.

O ar sugeba atsirinkti tinkamus partnerius mūsų keturkojai bičiuliai? Ar jie paprasčiausia aklai seka stipriausią ir valdingiausią individą?

Siekiant tai nustatyti buvo atliktas tyrimas, kurio metu šunys stebėjo vienas su kitu bendraujančius žmones, taip pat žmones, bendraujančius su šunimis.

Vėliau šunims buvo leidžiama pasirinkti, su kuo iš stebėtų žmonių ar šunų jie norėtų bendrauti.

Pirmuoju atveju vienas asmuo dalijosi maistu su aplinkiniais, o kitas asmuo maistą iš aplinkinių vogė.

Antruoju – vienas asmuo leido šuniui laimėti virvės tempimą, antrasis asmuo šuniui laimėti neleido.

Abiem atvejais šunys nieko nelaukę pasirinko dosnųjį žmogų, kuris dalijosi maistu ir tą nuostabią personą, leidusią laimėti apdovanojimą – virvę žaidžiant.

Tai rodo, kad šunims nebūtina bendrauti su žmogumi tiesiogiai, prieš nusprendžiant, nori jie su tuo žmogumi bendradarbiauti, ar ne. Apsispręsti jie gali stebėdami kitus ir atsižvelgdami į tai, kaip jie žaidžia, varžosi ar dalijasi maistu.

Ši savybė svarbi šunims kaip gaujos – socialiems gyvūnams.

Egoistiško ir blogo partnerio pasirinkimas gali baigtis mirtimi, jei, sakysime, jis nebus patikimas aiškinantis santykius dėl teritorijos ar maisto.

Šis tyrimas verčia suabejoti paplitusiu įsitikinimu, jog šeimininkas visada turi laimėti.

Neverta gyvenimo paversti varžybomis su savu šunimi, kad įsitikintume, kuris mūsų „didesnis vadas“.

Taip pat neverta baimintis, kad pamaloninimas kąsneliu kilstelės šunį hierarchijos laipteliais aukščiau už jus.

Atsipalaiduokime – juk bendradarbiauti lengviau ir smagiau, nei kovoti.

Iš anglų k. vertė Ugnė Nedzinskaitė, parengta pagal Brian Hare, Vanessa Woods knygą „The Genius of Dogs“

Gabijos Vyšniauskaitės nuotr.