Šuo mokykloje: tas laikas galbūt jau netoli?

2017 Balandis 25 d.

 

Balandžio 20 d. Baltupių progimnazijos I a klasės mokiniams pamoką vedė šuo. Lygiaplaukė retriverė Mona skubėjo į klasę pilnais mokyklos koridoriais, kuriuose netrūko nei vaikų, nei dėmesio.

Susitikimas prasidėjo nuo klausimo, ar dažnai į klasę pas vaikus užsuka šuo. Atsakymo laukti ilgai nereikėjo. „Šuo pas mus pirmą kartą“, – sakė vaikai.

Tikėkimės, ne paskutinį...

Užsiėmimo metu niekada nepamirštame šuns gerovės – uždavėme klausimą: “Ko reikia Monai užsiėmimo metu?”. Kilimėlį poilsiui Monai patiesė jos vedlė Rasa, o vandeniu tuoj pasirūpino vaikai.

Klausėme vaikų, kaip jie rūpinasi savo šunimis, diskutavome, ar šunys ir mes taip pat pažįstame pasaulį, kodėl šuo lauke nori viską uostinėti, kodėl šunims nepatinka triukšmas.

Išsiaiškinime, jog šuns šeima – jo šeimininkas, susipažinome su „Geltonuoju kaspinu“. Vaikai įsidėmėjo, ką reikia turėti vedantis šunį į lauką (jau žinojo, jog reikia ne tik pavadėlio ar antkaklio, bet ir maišelio ekskrementams surinkti).

Pamoką užbaigėme visi saugiai pasisveikindami su Mona ir pavaišindami ją šuniškais skanėstais.

Šuo gali vaikus puikiai pamokyti pagarbos – prieš duodami skaniuką, visi vaikai pasakė paprastą, bet daug reiškiantį „Prašau”.

Visi užsiėmimo dalyviai, kaip įprasta, gavo pažymėjimus bei LKD Mokymo centro personažo Skipio atšvaitukus.

Pamoka prabėgo akimirksniu, o kai turėjome išeiti, vaikai nenorėjo atsisveikinti su Mona. Viena mergaitė prasitarė, jog norėtų, kad šuniukas į mokyklą ateitų kasdien.

O klasės mokytoja, sužinojusi, kiek užtrunka paruošti šunį užsiėmimas su vaikais, sakė supratusi, kodėl tokių šunų vis dar nedaug. Tai išties sunkus, atsidavimo ir didelės atsakomybės reikalaujantis procesas.

Atsisveikinę, išskubėjome šviesiais mokyklos koridoriais, o pakeliui neapleido mintis: juk visa tai galėtų būti įprasta, gal tikrai jau nebetoli tas laikas, kai šuo mokykloje bus įprastas reiškinys.

Guoda Kavaliauskaitė ir Rasa Kardaitė-Vėlyvienė