Draugiškoje bibliotekoje – apie 5 gyvūnų laisves, meilę ir atsakomybę

2021 Rugsėjis 14 d.

 

Ar kada nors susimąstėte, ką reiškia augintinį turėti ir augintinį mylėti? Arba kokie skirtumai ir panašumai tarp šuns ir vilko? Ar žinote, kaip saugiai prieiti prie nepažįstamo šuns? Šiomis ir panašiomis temomis Lentvario miesto bibliotekoje kalbėjo Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro vadovė Daiva Kvedarienė.

Mokymo centro komanda organizuoja edukacinius užsiėmimus apie gyvūnų savininkų atsakomybę, stiprina kinologinę kultūrą, didina visuomenės toleranciją šunų augintojams bei šunims, vaikų ugdymo įstaigose veda užsiėmimus apie saugų bendravimą su šunimis, jų auginimą bei priežiūrą.

Užsiėmimo metu LKD Mokymo centro vadovė Daiva Kvedarienė į biblioteką susirinkusiems šunų mylėtojams papasakojo, kas yra atsakingas savininkas ir kaip juo tapti, supažindino su penkiomis pačiomis svarbiausiomis gyvūnų laisvėmis, papasakojo apie tai, kaip saugiai prieiti prie nepažįstamo šuns. Šunų augintojai domėjosi dresūros klausimais, nagrinėjo, ką reiškia vienas ar kitas augintinio elgesys, kūno kalba. Iš parodytų nuotraukų ir jose atsispindinčios augintinio kūno kalbos renginio dalyviai bandė nuspėti, kokios šuns laisvės yra pažeidžiamos. Pavyzdžiui, nutukęs šuo tikrai nėra laimingas, o nuolat ištemptas pavadėlis apriboja vieną esminių šuns instinktų – tyrinėjimą. 

Susirinkę šunų augintojai sužinojo ir keletą įdomių faktų. Kaip manote, ar šuo pasaulį mato spalvotai? Pasirodo – taip! Tiesa, šuns matomos spalvos kiek skiriasi, tačiau tai ne bėda! Šuo pasaulį „mato“ nosimi. Tad jis nesunkiai ras ne tik kamuoliuką, bet ir užuos jūsų nuotaiką. O pasitelkęs kelis kartus geresnę nei žmogaus klausą išgirs, kuomet dar tik artėjate prie namų.

Ir visgi – augintinį myliu ar turiu? Pasirodo, meilė gyvūnui ir jos reiškimo būdai ne visada sutampa su mūsų įsivaizdavimu. Pavyzdžiui – apkabinimai. Mes, žmonės, apkabindami išreiškiame palaikymą, meilę, džiaugsmą. Tačiau šuniui apkabinimas kartkartėmis gali asocijuotis su grėsme ar žmogaus dominavimu. Ir nors kartais atrodo, kad mūsų augintinis džiaugiasi apkabinamas, tai tėra šuns prisitaikymas prie šeimininko ir jo „keistenybių“ toleravimas. Didžiule meile gali būti suprantamas ir šuns lepinimas skanėstais nuo stalo, laisvė kieme daryti ką nori, taisyklių nebuvimas. Visa tai yra ne tik neatsakinga, bet ir žalinga augintiniui. Besaikis lepinimas skanėstais gali lemti sveikatos sutrikimus, „laisvė“ kieme, kuriame viskas seniai ištyrinėta, nebėra tokia smagi, o taisyklių nebuvimas šuns gyvenimą paverčia painiu, nenuspėjamu ir pilnu streso. Beje, brangūs aksesuarai ar kaspinėliai taip pat neparodo mūsų meilės augintiniui. Tai tėra mūsų pačių akių palepinimas. 

Bene svarbiausia žinutė, kurią skleidžia Mokymo centras – gyvūno nereikia sužmoginti. Taip, šuo seniai nebėra laukinis gyvūnas, tačiau jis vis tiek turi savitą aplinkos suvokimą, savo poreikius, instinktus. Ir jei norime augintinį ne tik turėti, bet ir mylėti, turime į tai atsižvelgti.

Na, o susitikimą paįvairino kartu su Mokymo centru atvažiavusi Marija ir jos Berno zenenhundė Hepi. Viena mėlyna, kita ruda akimis į šeimininkę žvelgianti Hepi pademonstravo išties šaunių triukų. O skirtingą augintinės akių spalvą Marija paaiškino taip: „Viena akimi Hepi stebi saulę, o kita – mėnulį“. 

Dėkojame Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centrui už informatyvų bei smagų susitikimą. Taip pat didžiuojamės, jog esame biblioteka, kuri yra draugiška gyvūnams ir nors maža dalele prisidedame prie gyvūnams tolerantiškos ir draugiškos visuomenės. Kurkime gyvūnus mylinčią šalį!

Erika Jočytė, Trakų viešosios bibliotekos Lentvario filialo vyr. bibliotekininkė

Informacija ir nuotraukos.