Gerumo valanda su šunimi

2016 Sausis 14 d.

 

Išsipildė mano svajonė, iki šiol buvusi tokia tolima – šiandien stebėjau edukacinį užsiėmimą viename Vilniaus vaikų dienos centre, kurį lanko socialinės rizikos šeimų vaikai.
Noriu pasidalyti savo įspūdžiais.

Pirmiausia, kalytė Rėja. Ji nereali! Tokia rami, žaismingai vizginanti uodegą, užtikrintais žemais tonais prisistatanti: „Rrrrrrrėėėėjjjjaaaa". Vien buvimas su ja viename kambaryje įkvepia.

Antra, reikia pamatyti vaikų, atėjusių į užsiėmimą, akis – dideles ir švytinčias, tarsi sakančias: „Mes galime!".

Iškart pridursiu: neverta tikėtis, kad vienas susitikimas su terapiniu šunimi užgydys vaikų žaizdas ar padės įveikti mokymosi sunkumus, tačiau akivaizdu – kai vaikas glosto šunį, piešia jo atvaizdą, atlieka užduotis ar paprasčiausiai duoda „penkis“, tą akimirką jam niekas nebaisu. Tuo metu jis GALI!

Nejučia aplanko mintis: kiek mūsų viskuo aprūpintų ir gal šiek tiek išlepusių vaikų mėgsta pasiskųsti, kad ir vėl JĮ reikia pavedžioti, vėl JĮ reikia šukuoti...

Neslėpkime, tokios mintys aplanko ir mus. Mus, suaugusiuosius, gal net ir pačius terapinių šunų vedlius. Bet tiems Dienos centrą lankantiems vaikams ši valanda su šunimi, tikėtina, buvo geriausia, kas nutiko šiandien, gal net šią savaitę...

Už viso to slypi žinios ir darbas, kurį, besiruošdamos užsiėmimui su vaikais, atliko kaniterapijos asistentė ir šuns vedlė Daiva, vaikų psichologė Jevgenija ir, be abejo, terapinis šuo Rėja. Ne tik darbas. Abejoju, ar tai galima vadinti darbu. Daiva, Jevgenija ir Rėja atidavė dalį savo širdies, kad vaikų veiduose vėl nušvistų šypsenos.

Dabar turiu svajonę, kad vieną dieną aš ir mano šuo galbūt taip pat sukurs tokį stebuklą.

Aurelija Markevičienė

Guodos Kavaliauskaitės nuotr.