Kaip mes išmokome bijoti šunų? I dalis

2015 Sausis 15 d.

 

Reklaminiai stendai Vienoje buvo nuklijuoti didžiuliais plakatais, kuriuose pavaizduotas jaunuolis, bandantis nulaikyti amerikiečių Stafordšyro terjerą. Užrašas skelbia: „Viena nori žinoti, ar šie šunys pavojingi. Išsakykite savo nuomonę: ar jų šeimininkams reikia leidimų?“

Šią plakatų seriją platino Austrijos vyriausybė.

O tuo metu stulpus ir tvoras puošė kitokie lapeliai, kuriuose pavaizduotas tas pats Stafordšyro terjeras, bet jau su... šešiakampe žvaigžde: „Šunų genocidas! Protestuojame!“. Juos iškabino gyvūnų teisių gynėjai.

Tačiau jie neapsiribojo plakatais: 2010 m. kovą Vienoje įvyko dviejų dienų seminaras: „Pavojingi šunys - ką daryti?“. Seminare pasisakė šunų psichologai, kinologai, veterinarai ir nepriklausomi treneriai iš Austrijos, Vokietijos ir Šveicarijos. Analizuojant mokslinių tyrimų rezultatus, diskutuojant, dar kartą patvirtinta: vadinamųjų „pavojingų šunų“ problema yra socialinė ir niekaip nesusijusi su genetinėmis vienos ar kitos šunų veislės ypatybėmis.

Žmonės instinktyviai bijo šunų…

Šunys gyvena su mumis daugiau nei 14 tūkstančių metų. Pirmaisiais šunimis tapo vieniši nebaikštūs vilkai, kurie, rankiodami maisto likučius, įsikūrė pirmykščių žmonių gyvenvietėse. Šuns ir žmogaus sugyvenimui būtina sąlyga yra ta, kad visiškai ar maksimaliai turi išnykti šuns baimė, o tuo pačiu ir agresija. Vadinasi, naminiai šunys iš prigimties nėra agresyvūs.

Taigi instinktyviai mes šunų nebijome. Mes bijome agresijos proveržių, nesvarbu, ar juos patiriame iš gyvūno, ar iš kito žmogaus. Paprasčiausia šiuo metu mūsų dėmesys nukreiptas į šuns, nors, kaip rodo statistika, tikimybė tapti kitų žmonių agresijos aukomis arba nukentėsime autoįvykyje, yra žymiai didesnė.

Kuo agresyvesnis šeimininkas, tuo agresyvesnis šuo

Nemažai ekspertų pabrėžia, kad nematė nė vieno iš tiesų pavojingo agresyvaus šuns, nors su šunimis dirba ne vieną dešimtmetį. Tą patį tvirtina Tiurig Rugos, kinologijos ekspertė iš Norvegijos, šunų kūno kalbos tyrinėtoja, per 25 metus treniravusi daugiau nei tūkstantį šunų (įskaitant ir minų paieškos).

Rusijos gyventojams (lietuviams taip pat – aut. pastaba) tokia statistika pasirodytų absurdiška. Juolab, Rusijos miestų gatvėse dažnokai sutiksi nervingus, agresyvius šunis.

Tiriant atvejų, kai šunys užpuolė žmones, statistiką galima padaryti išvadą, kad agresyvūs šunys dažniausia sutinkami ten, kur žmonės linkę į socialinę agresiją. Paprastai tokioje visuomenėje bendravimas su šunimis yra grįstas prievarta.

Pastaruoju metu Anglijoje padažnėjo atvejų, kai šunys užpuldavo žmones. BBC korespondentų tyrimo duomenimis, žmones užpuolę šunys priklausė asocialiems asmenims arba asmenims, kurie sąmoningai skatino šunų agresiją.

2000 metais Hamburge (Vokietija) du šunys sudraskė berniuką. Šunys priklausė porai, jau įvykdžiusiai keletą nusikaltimų.

Švedijoje, kur dauguma šunų savininkų jau nuo 1990 metų nebetaiko prievartinių šunų auklėjimo ir dresūros metodų, agresyvių šunų nebeliko. Jie vėl atsirado plūstelėjus emigrantų iš trečiųjų šalių bangai. Ta pati situacija susiklostė Austrijoje.

Agresijos esmė

Dauguma agresyviai besielgiančių šunų – tai šunys, patyrę psichologines traumas. Prieš vertindami to ar kito šuns agresyvumą, pasidomėkite, ką jam teko išgyventi.

Rusijoje didžioji dalis šunų savininkų ir kinologų tiesiog negali patikėti, kad su šunimi galima bendraut švelniu balsu, kad daugumą problemų galima išspręsti kūno kalba, kad vedžioti ir dresuoti šunį galima be „griežtų“ antkaklių, pavadėlio tampymo, riksmų, nekalbant jau apie fizinę prievartą. Niekam nė į galvą neateina nuraminti įsiaudrinusį šunį... šnabždant.

Kominikacija paremti dresavimo metodai vis dar laikomi absurdiškais. Geriausiu atveju juos pripažįsta tinkamais vien „išlepintiems vakariečių šunims“. (Šios tendencijos, deja, gajos ir Lietuvoje – aut. pastaba)

Tačiau, jei prisiminsime agresijos atsiradimo priežastis, taps aišku, kodėl yra šalių, kur šunų agresija nesukelia problemų, ir kodėl komunikavimu grįsti dresūros metodai tinka ne tik „sofiniams“ šunyčiams, bet ir darbiniams pačių įvairiausių sričių šunims.

Agresija – tai savybė, būtina savigynai, būdinga tiek šunims, tiek žmonėms. Agresija gali atsirasti dėl daugelio priežasčių. Grubiai jas galima suskirstyti į šias kategorijas:

  1. Nepakankamas nervų sistemos išsivystymas ir traumų sukelti pakitimai.
  2. Patirties, kaip elgtis tam tikroje aplinkoje, stygius.
  3. Išmoktos agresyvios reakcijos (dažnai pasireiškia kaip atsakas į socialinio partnerio ar aplinkinių agresiją).
  4. Genetiniai ypatumai, tarp jų ir specialiai įtvirtinti.
  5. Fiziniai susirgimai.

Dažniausia tenka susidurti su šunų agresija, kurią sukelia pirmosios dvi priežastys. Išties, 98 proc. agresijos atvejų kyla dėl to, kad šuo jaučia baimę, tai yra situacijose, su kuriomis gyvūno nervinė sistema nepajėgia susidoroti.

Tai reiškia, kad šuo arba nėra supažindintas su tam tikromis situacijomis, arba jo nervų sistema dėl kažkokių priežasčių nepajėgia adekvačiai reaguoti į aplinkos dirgiklius, ir reakcija yra pernelyg audringa. Lygiai tas pats vyksta su psichologines traumas patyrusiais žmonėmis, kurie bijo naujovių vien dėl to, kad tai – kažkas naujo. Jie nepasitiki savo gebėjimu pažinti naujoves ir, reikalui esant, joms pasipriešinti.

Kitaip tariant, psichologinės traumos padariniai yra tam tikro lygio elgesio lankstumo sumažėjimas. Todėl paimdami į namus anksčiau kankintą šunį galime tikėtis, kad tam tikromis aplinkybėmis jo elgesys gali būti neprognozuojamas.

Ir atvirkščiai – kuo labiau savimi šuo pasitiki, tuo jis ramesnis. Šį faktą patvirtina tiek streso fiziologija, tiek gyvūnų prieglaudų, į kurias dažnai papuola traumuoti gyvūnai, darbuotojų patirtis.

Todėl svarbu užtikrinti tinkamą šuns nervų sistemos vystymąsi ir pasistengti jos neperkrauti. Kitaip sakant, svarbu išsiaiškinti natūralius šuns poreikius ir užtikrinti ramų bei džiaugsmingą kontaktą su žmonėmis. Šis kontaktas palaiko natūralaus šuns poreikį mokytis, ir tampa pagrindu supažindinant šunį su supančiu pasauliu, mokant specialių įgūdžių, ir padeda formuotis lanksčiam šuns elgesiui.

Deja, dažnai viskas vyksta kitaip: į šunį įprasta žiūrėti kaip į priemonę šeimininko norams patenkinti. Vieniems trūksta informacijos apie šuns psichologiją, pojūčius bei poreikius, kiti sąmoningai šiuos faktorius ignoruoja. Bet kuriuo atveju šunys patiria stresą, kuris daro poveikį jų nervų sistemai. Čia ir glūdi problemos esmė. Kaip žinome, veiksmas tolygus atoveiksmiui: kuo žiauriau šeimininkas koreguoja ir kontroliuoja šunį, tuo agresyviau šis reaguoja.

Šie faktai verčia susimąstyti, kas vyksta dresūros aikštelėje. Ar jausmas, kad esi „kietas“, vertas užmokesčio, kai šuo apkandžioja savą vaiką ar užpuola kaimyną?

Stresas dėl nervinių perkrovų

Žiaurūs auklėjimo ar dresūros metodai skatina kortizolio kiekio kraujyje padidėjimą.

Tai neigiamai veikia tiek šuns sveikatą, tiek gebėjimą mokytis. Šuo praranda susidomėjimą aplinka ir, tuo pačiu, nuslopinamas natūralus jo poreikis mokytis. Kortizolio perteklius didina šuns dirglumą ir ilgina nusiraminimui reikalingą laiką.

Ilgalaikis stresas veikia šuns organizmą. Jauno šuns nervų sistema net išbalansuota pajėgi susidoroti su neigiamomis reakcijomis, šuniui senstant, savitvardos mechanizmas silpsta. Tai įtakoja ir hormonų fonas, ir ligos. Būtent dėl to mušimu „sėkmingai išauklėtas“ šuo staiga tampa nebenuspėjamas. Be abejo, ne visi mušami šunys tampa pavojingais. Dalis jų tampa pernelyg bailūs, dėl ko šeimininkai juos laiko „kvailais, neklusniais ir nedresuojamais“.

Kadangi stresas silpnina imunitetą, tokie šunys yra neatsparūs ligoms.

Beje, neklusnumo ir lengvos agresijos (dirglumo) proveržiai atskirais gyvenimo momentais gali pasireikšti ir nepatyrusiems traumų šunims tam tikrais jų gyvenimo etapais: sergant, lytiškai bręstant, susijaudinus, vekiant įvairiems streso faktoriams.

Griežta korekcija tokiais atvejas būtų klaidingas sprendimas, nes sukeltų dar didesnį stresą, ir lengvas elgesio nuokrypis virstų problema. Todėl, jei šuo elgiasi keistai, būtina įvertinti jo sveikatos būklę ir galimų stresorių įtaką. Dažniausia pašalinus stresą keliančius faktorius elgesys susitvarko savaime.

Genetika ir ligos

Daugybė tyrimų rodo, kad nėra jokio pagrindo tą ar kitą šunų veislę laikyti pavojinga ar agresyvia. Tačiau kartais sąmoningai veisiamos vienos ar kitos veislės linijos, turinčios nervų sistemos sutrikimų, galinčių nulemti agresiją.

Agresyvus elgesys gali būti siejamas su daugybe ligų (centrinės nervų sistemos, infekcinės, skydliaukės veiklos sutrikimai, judamojo aparato ligos, vidaus organų ir t.t.). Todėl problemų dėl agresyvaus elgesio sprendimas prasideda šunį apžiūrint veterinarijos gydytojui.

Savininkas turi atidžiai stebėti ir įvertinti, kokiais atvejais atsiranda agresija – ši analizė leidžia lengviau nustatyti diagnozę. Deja, kartais dėl veterinaro nekompetencijos ar šeimininko baimės gyvūnas, kuriam tereikėjo medicininės pagalbos, būna „užmigdomas“.

Pasaka apie piktą vilką

Gajus įsitikinimas, kad gyvūnai yra agresyvūs iš prigimties, vadinasi, šunys irgi agresyvūs, juk jie kilę iš vilkų. Taip atsirado šunų auklėjimo tradicijos, paremtos pikto vilko iš pasakos apie Raudonkepuraitę, baimė. Esą jei šeimininkas nori įveikti šuns agresiją, turi nuo mažens palaužti šunytį mušdamas. Šios pasakos aukomis tapo ištisos šunų kartos.

Veislės, kurios vadinamos pavojingomis, iš tiesų nėra pavojingos – dėl savo reputacijos šių veislių šunys dažniau nei kiti papuola pas šeimininkus, linkusius į agresiją ir „laužančius“ šunį kiekviena proga.

Dar vienas bjaurus mitas apie šunis: įsitikinimas, jog šuo iš prigimties stengiasi dominuoti prieš šeimininką, todėl šį reikia „palaužti“. O juk gyvūnai nėra agresyvūs iš prigimties, jie tik naudoja agresiją savigynai. Tai pativirtina mokslininkų etologų tyrimai, kurie paneigė zoologijos soduose bei laboratorijose įrodytas tezes ir sugebėjo susidraugauti su laukiniais plėšrūnais jų natūralioje aplinkoje.

Smegenų tyrimai taip pat rodo, kad neurologiniai agresijos mechanizmai yra smegenų dalyse, atsakingose už socialines sritis. Sveiko gyvūno organizme tos zonos saugomos keletu „užraktų“. Visi žinome, kad pyktį ir susierzinimą galima sulaikyti, „nuleisti“ mintimis, nukreipti kita, mažiau pavojinga, vaga, ar „nuimti“ fizine iškrova.

Pagal užsienio spaudą parengė Ugnė Nedzinskaitė

G.Kavaliauskaitės ir S.Valujevos nuotraukos

Bus tęsinys.