Kaniterapija: poveikis, vertinimai ir perspektyvos Lietuvoje

2015 Rugsėjis 14 d.

 

Amžinas žmogaus kompanionas – šuo tikriausiai niekada nenusileis kitiems gyvūnams. Keturkojis ne tik žmogaus draugas, sargas, bendražygis ir pagalbininkas, bet ir „terapeutas“… 

Kaniterapijos istorija rašoma nuo Antrojo pasaulinio karo metų. Kapralas Williamas Wynas karo lauke rado Jorkšyro terjerų kalaitę ir ją priglaudė. Užsikrėtęs infekcija, Williamas buvo paguldytas į ligoninę. Jo aplankyti atėję draugai atvedė ir kalaitę. Ši nesitraukė nuo kapralo, kol jis pasveiko. Buvo pastebėta, kad jis gijo žymiai greičiau, kai šuo buvo pašonėje. Kalaitė išpopuliarėjo tarp sužalotų karių, ir šis keturkojis dar 12 metų tęsė savo „karjerą“ ligoninėje…

Kaip veikia kaniterapija, pasakoja Aurelija Staskevičienė, Kaniterapijos asociacijos atstovė.

Kam skirta kaniterapija?

Kaniterapija yra reabilitacijos būdas, kai, norint pasiekti geresnės fizinės, emocinės sveikatos, pagerinti pažintinius bei socialinius įgūdžius, pasitelkiamas specialiai paruoštas šuo paciento motyvacijai sustiprinti. Kaniterapija tinka ir vaikams, ir suaugusiesiems, ir labai garbaus amžiaus senjorams.

Kaip ji vyksta? Ar duoda naudos „vienetiniai“ susitikimai su specialiai paruoštais šunimis?

„Vienetiniai“ užsiėmimai įmanomi, jų tikslas ne tik susitikti su šunimi, bet ir pasiekti tam tikrų tikslų: praskaidrinti žmogaus nuotaiką, įkvėpti vilties, pasitikėjimo savo jėgomis. Kaniterapijos užsiėmimus veda savo srities specialistai. Atsižvelgę į negalavimo pobūdį bei sunkumą, jie ir numato paciento sveikatinimo planą. Po to šį planą aptaria su kaniterapeutu (paprastai tai būna terapinio šuns vedlys). Sutaria, kokias funkcijas ir kaip atliks šuo, kaip šuo dalyvaus užsiėmimuose. Jeigu tai tęstiniai užsiėmimai, medikas ar kitas atsakingas asmuo fiksuoja startinę poziciją, kaip jautėsi pacientas. Žymisi užsiėmimų rezultatus, daro išvadas, koreguoja reabilitaciją. Turbūt įdomu, kas tie sveikatinimo plano autoriai? Tai gali būti medikas, psichologas, logopedas, kineziterapeutas, ergoterapeutas – specialistas, kuris gydo ir prižiūri pacientą.

Kokią įtaką ši terapija turi? Ar jos padariniai amžini/ilgalaikiai ar momentiniai?

Tyrimai rodo, kad padariniai galimi tiek momentiniai – kraujo spaudimo pasikeitimas, tiek trumpalaikiai (diena ar kelios dienos), tiek ilgalaikiai. Tai priklauso nuo terapinių užsiėmimų trukmės, paties asmens savybių. Štai hiperaktyvus vaikas, padedamas šuns, gali įprasti labiau valdyti savo emocijas. Globos namuose gyvenantys vaikai – lengviau adaptuotis naujoje aplinkoje, greičiau išmokti socialinių įgūdžių. Šuo motyvuoja atlikti veiklą, taigi sustiprėja noras mokytis, pažinti, stengtis. Momentinis padarinys gali būti paprastutis, tačiau į vaiko atmintį įsirėžti ilgam. Sakykime, kartu su šunimi išgyventas džiaugsmas vaiko, kuris niekaip nesuprato skaičių sudėties ir staiga: du plius du kauliukai yra keturi kauliukai, ir visus juos aš pats galėsiu paduoti Rifui!

Kur stažuojasi/mokosi darbuotojai?

Kol kas Lietuvoje kaniterapeutų nėra profesijų sąraše. Lenkijoje jie jau įteisinti. Mūsų organizacijos – Kaniterapijos asociacijos – žmonės turi kaniterapijos asistentų kvalifikacijas. Jie savo iniciatyva lankė kursus užsienyje ir Lietuvoje. Mokosi ir toliau. Nuo pavasario KA prezidentė, psichologijos dr. Vilmantė Pakalniškienė nuotoliniu būdu pradėjo studijas Denverio gyvūnų terapijos centre (JAV). Susitinkame su Latvijos, Rusijos, Estijos kolegomis kaniterapijos konferencijose, nuolat keičiamės patirtimi.

Kokie šunys pasirenkami terapijai?

Terapiniams užsiėmimams tinka tų veislių šunys, kurie nuo pat pradžių buvo išvesti dirbti ir būti su žmogumi. Visame pasaulyje terapiniuose projektuose dirba labai daug retriverių, niūfaundlendų, samojedų, kavalieriaus karaliaus Karolio spanielių. Šuniukai šiai veiklai atrenkami labai anksti, tinkamumo testus jie laiko ne kartą, ir tik sulaukę vienerių metų gali laikyti patį svarbiausią testą, kad gautų terapinio šuns pažymėjimą. Po to, pagal mūsų asociacijos standartus ir tarptautinę praktiką, kasmet šį testą perlaiko.

Kur slypi šuns bendravimo paslaptis, ryšio su vaikais užmezgimas? Kodėl ši terapija veiksminga?

Neatsimenu šaltinio, tačiau nustebino žinia: meilė šunims ir gebėjimas dalytis su jais ta pačia ekologine niša (nepamirškime, jog žmogus nuo seniausių laikų yra socialinis šuns partneris!) yra užkoduoti mūsų genuose. Taigi žmogaus ir šuns ryšį galime paaiškinti netgi genetiškai. Kodėl šunys ir vaikai taip greit suranda bendrą kalbą, atsakymų gali būti daug. Vaikas instinktyviai jaučia didelę šuns meilę, šuns pagarbą jam, nors ir visai mažam žmogui. Atviras, meilus žvilgsnis, švelnus kailis, vizganti uodega – pati šuns išvaizda traukia vaiką ir skatina bendrauti, dalintis emocijomis.

Savo atsakymą norėčiau papildyti psichologijos dr. Vilmantės Pakalniškienės mintimis: „… bendravimas su gyvūnais padidina oksitocino, kuris yra neurotransmiteris, išsiskyrimą smegenyse, tai siejama su baimės sumažėjimu. Tai sukelia dosnumo jausmą, pasitikėjimą, mažina stresą. Įdomu tai, kad oksitocino išsiskyrimas yra abipusis – tiek žmonėms, tiek šunims. Nauda – abipusė! Jau vien šis faktas liudija, kad vaikai, mažiau bijodami, gali daugiau mokytis, nebijoti bendrauti. Bendraujant su gyvūnais stebima ne tik oksitocino kaita, bet ir dopamino, endorfinų pokyčiai, todėl ir žmogaus nuotaika keičiasi dėl šių medžiagų, kas vėl gali lemti geresnę adaptaciją. Bendravimas su šunimi keičia mūsų fiziologiją, o kartu ir smegenų veiklą, tai rodo tyrimai. Smegenų veikla tampa aktyvesnė, kas gali spartinti socialinę bei ir kognityviąją vaiko raidą.“

Nuo kada ši terapija vyksta Lietuvoje?

Prieš penkerius metus Lietuvos kinologų draugijos iniciatyva buvo suorganizuotas pirmasis kaniterapijos seminaras – patirtimi dalijosi kolegos iš Latvijos. Po šio renginio tapo aišku: pirmiausia reikia išmokti kaniterapijos abėcėlės, be to, turime nepaprastai atsakingai atrinkti ir mokyti savo šunis. Pradėjome nuo edukacijos bei paprasčiausių susitikimų vaikų ugdymo įstaigose. Kaupėme patirtį. Savaitei nuvykdavome stažuotis pas kolegas į Lenkiją, jie atvykdavo skaityti paskaitų pas mus. Surengėme vasaros stovyklą. Mokėmės su šunimis ir be šunų. Vykome į konferencijas. 2013 m. įkūrėme Kaniterapijos asociaciją. Organizacija jau sustiprėjo, nes jos gretas papildė psichologai, logopedai, specialieji pedagogai, kiti specialistai, kurie nori ir jau ruošiasi taikyti kaniterapiją savo darbe.

Kaip medikai vertina šią terapiją? Ar ji rekomenduojama ligoninėse?

Šį klausimą reikėtų užduoti medikams. Lietuvos kaniterapija dar tik kelio pradžioje. Mūsų organizacija labiau bendradarbiauja su vaikų psichologais, specialiaisiais pedagogais, kineziterapeutais. Ypač neblogų rezultatų pasiekė kaniterapijos projektas „Suteik gyvūnų šilumą vaikams“, kurį su partneriais trečius metus vykdome Vilniaus SOS vaikų kaime.

Kaip apie šunų terapiją atsiliepiama Lietuvoje ir kaip pasaulyje?

Atsiliepimai geri. Lietuvos delfinariumo specialistams įrodžius, kad terapija su gyvūnais tikrai veikia, lengviau skintis kelią ir mums. Be abejo, JAV, Kanadoje, Suomijoje, Norvegijoje ir kitose šalyse kaniterapijos pasiekimai daug didesni, štai JAV bemaž 90 proc. vaikų autizmo atvejų sėkmingai taikoma terapija su šunimis.

Kiek kainuoja terapija?

Veikla, kuri šiuo metu vyksta pagal projektus, yra finansuojama rėmėjų, o asmenims, kuriems taikoma kaniterapija, yra nemokama.

Galbūt žinote, kuo išsiskiria kaniterapija nuo kitų gyvūnų terapijų?

Yra ir panašumų, ir skirtumų. Pirmiausia kaniterapija skiriasi tuo, kad šuns panaudojimas reabilitacijai yra beribis. Ilgai truktų išvardyti emocines ir fizines žmogaus negalias, kurias palengvina ar padeda įveikti terapiniai šunys. Be to, kaniterapija daug lengviau prieinama: šunį transportuoti ir atvykti pas pacientą daug paprasčiau, nei žirgą ar kitą gyvūną atvežti. Juk negali žirgo atsivesti į ligoninę, kur guli pacientas, o su šunimi tai įmanoma. Šuns išlaikymas paprastesnis ir pigesnis, nei, pavyzdžiui, delfino ar žirgo. Šuo greit užmezga kontaktą su žmogumi, kartais tai įvyksta akimirksniu. Šuo kaip lakmuso popierėlis mikliai parodo žmogaus būseną, tai labai empatiškas gyvūnas. Yra teigiančių, kad šuo – terapinio gyvūno etalonas. Sutinku su taip sakančiaisiais. Felinoterapija sunkiau taikoma dėl labai savito katės charakterio – užmegzti ryšį su žmogumi katei trunka ilgiau, su kai kuriais žmonėmis ji išvis gali atsisakyti bendrauti. Kolegos Lenkijoje demonstravo, kaip terapijai pasitelkiamos alpakos, vietnamietiškos kiaulaitės, naminiai ežiukai. Dauguma gyvūnų sukelia panašių reakcijų žmogaus organizme, jei kalbame apie cheminę veiklą, hormonus. Tačiau su vienais šios reakcijos greitesnės (tyrimai rodo, jog taip yra su šunimis), su kitais užima daugiau laiko. Koks gyvūnas tinka terapijai, priklauso ir nuo tikslo, ko bus siekiama, ką svarbu lavinti, kur terapijos užsiėmimai vyks, ir nuo kitų dalykų.

Giedrė Peseckytė, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-09-04-gyvn-terapija/134652

Guodos Kavaliauskaitės nuotr.