Kodėl šunys ėda žolę?

2016 Liepa 25 d.

 

Šuo ėda žolę, turbūt bus lietaus, sako liaudies išmintis, nors neįrodyta, kad prieš lietų šunys žolės ėstų dažniau...

Augalus mėgsta ir laukiniai mūsų augintinių giminaičiai – vilkai, kojotai, dingai. Augalų randama maždaug 6 proc. vilkų išmatų turinio pavyzdžiuose. Net plėšrūnės katės yra pagarsėjusios kaip didelės tam tikrų augalų rūšių mėgėjos. O kodėl šunys ėda žolę, vieningos nuomonės nėra. Jie ėda žolę dėl įvairiausių priežasčių.

Mėgstamiausi augalai

Žolės ėdimas laikomas normaliu elgesiu, būdingu daugeliui šunų. Jie nelinkę žolę šniaukšti dideliais kiekiais, skanaudami jie ne iškart ryja, o kramsnoja. Žolė iš tiesų yra gana skani – dažniausiai saldoka, be to, jos tekstūra šunims taip pat patraukli. Kai kurie augintiniai šiais augalais tikrai mėgaujasi, o kartais ėda tik iš nuobodulio.

Šunys ilgainiui išmoksta atpažinti mėgstamus augalus. Tai pastebėję, botanikai suteikė kai kuriems augalams pavadinimus, susijusius su šuns vardu.

Šunys labiausiai mėgsta varpines žoles. Paprastąją šunažolę (Dactylis glomerata), turinčią nemažai naudingų medžiagų, vitaminų, mineralinių medžiagų. Ją mėgsta ir katės (šio augalo, vadinamosios „katžolės”, galima įsigyti parduotuvėse).

Gyvūnus šunažolė traukia maloniu saldoku skoniu. Šunims ji pagerina burnos kvapą, katėms padeda iš žarnyno pašalinti plaukų sąvėlų kamuoliukus.

Mėgsta ir šuninį varputį (Elymus caninum) ir paprastąjį varputį (Elymus repens). Seniau žmonės varpučius vartojo kaip vaistažolę.

Ragauja pievinės miglės (Poa pratensis), kuri laikoma vertinga pievų bei ganyklų žole; pašarinių motiejukų (Phleum pratense) – daug ląstelienos turinčių pašarinių augalą.

Taip pat ėda ir tikrojo eraičino (Festuca pratensis), dažnai augančio ganyklose.

Augalai papildo trūkstamų medžiagų atsargas

Šunys yra prisitaikantys (oportunistiniai) mėsėdžiai. Jie ėda viską, kas gali patenkinti jų mitybos poreikius. Augalus jie gali vartoti kaip alternatyvų maisto medžiagų šaltinį – jei nebus mėsos, šuo knaisios, kramsnos stiebelius ar ieškos vaisių. Plėšrūnai medžiotojai taip pat su maistu gauna šiek tiek augalų, kai, sugavę smulkesnį grobį, suryja šį su visais viduriais. Kartais vilkai po medžioklės ėda kruviną žolę.

Tai tik teorija, tačiau yra teigiančių, kad kai kurie šunys žole mėgaujasi, nes jų racione trūksta ląstelienos. Tokių šunų savininkams patariama augintinius šerti pašarais, skirtais nutukusiems ar senyviems šunims (juose daugiau ląstelienos) arba duoti šviežių daržovių (jas geriau susmulkinti smulkintuve), galų gale į maistą įberti šiek tiek sėlenų.

Vienas tyrimas buvo apie pudelį, kuris septynerius metus kasdien ėsdavo žolę ir vemdavo. Trys dienos po to, kai jam buvo pradėta duoti daugiau ląstelienos turinčio pašaro, šis liovėsi ėsti žolę.

Polinkiui ėsti žolę įtakos gali turėti ir šuns sotumas. Ištyrus 12 maždaug šešerių metų amžiaus mišrūnų, šeriamų maistiniu požiūriu subalansuotu ėdalu, paaiškėjo, kad žolės jie dažniau ėsdavo iki šėrimo.

Žolė kaip vaistas

Net nemėgstantys žolės šunys sunegalavę patys jos ieško. Žolė gali būti natūralus vaistas, padedantis nuo vidurių pūtimo, padidėjusio skrandžio rūgštingumo, pykinimo ar virškinimo trakto veiklos sutrikimo. Šiurkštus prarytos žolės paviršius dirgina gerklės ir skrandžio gleivinę, o tai sukelia vėmimą.

Skrandžio gleivėmis apsivėlusią žolę šunys išvemia, tuo pačiu pašalindami ir susikaupusių sulčių perteklių.

Sunegalavęs šuo, bandantis sukelti vėmimą, žolę ėda kiek kitaip, negu smaguriautojas – tas, kuris augalėliais mėgaujasi šiaip sau ir stengiasi juos gerai sukramtyti. Pasiligoję gyvūnai skoniu nesimėgauja, jie stiebelius tiesiog skabo ir ryja, taigi šie labiau dirgina skandį.

Vėmimas priėdus žolės nėra itin dažnas reiškinys. Naujosios Anglijos universiteto (Australija) tyrimo metu 12 mišrūnų šunų galėjo prie žolės prieiti nuolat. Viso eksperimento metu vėmė tik 3 gyvūnai, iš viso 5 kartus.

Atlikus apklausą, kurioje dalyvavo apie 3000 šunų savininkų, 68 proc. jų teigė, kad augintiniai kasdien ar bent kartą per savaitę ėda augalų (dažniausiai žoles), 8 proc. – kad prieš ėsdami augalus negaluoja, 28 proc. – kad po to vemia.

Paaiškėjo, kad jauni šunys augalus ėda dažniau negu seni, o vemia rečiau. Išvadose teigiama, kad žolės ėdimas šunims – įprastas elgesys, o vėmimas nėra dažnas.

Šunys žolę gali ėsti ir tuomet, kai turi kirmėlių. Gali būti, kad žolė gali padėti išvalyti žarnyno parazitus. Gal todėl jauni gyvūnai žolę ryja dažniau, juk jie aktyviai auga ir yra mažiau apsaugoti nuo parazitų.

Ar paėdęs žolės nesusirgs?

Šunys žolę ėda dešimtis tūkstančių metų – nėra jokių įrodymų, kad tai gali pakenkti. Taigi neverta sunerimti, jei pamatėte žolę ėdantį šunį. Tiesa, retais atvejais toks pomėgis gali būti ir rimtesnės ligos požymis, kurią šuo bando „gydytis“ savarankiškai. Jei žolės ėdimas ir vėmimas po to netapo įpročiu, neverta nerimauti.

Susirūpinimą dėl šio elgesio gali kelti tik klausimas, ar žolė neužteršta chemikalais (herbicidais, trąšomis), kuriais augintinis gali apsinuodyti. Jei lauko žole nepasitikite, šuniui galite nupirkti naminių augalų (katėms skirta žolė).

Agnė Dvylaitytė

Strp. publikuotas http://agiesha.blogas.lt

G.Kavaliauskaitės ir K.Granat nuotr.