Dešiniakojis ar kairiakojis – koks yra jūsų šuo?

2015 Sausis 30 d.

 

Ar kada susimąstėte, kodėl rekomenduojama mokyti šunį laikytis šeimininkui iš kairės? Daugelyje šunų sporto šakų keturkojai privalo užimti padėtį būtent iš kairės vedlio pusės.

Ar ši taisyklė – atsitiktinai įsigalėjusi tradicija, ar atsiradusi dėl svarių priežasčių?

Manau, kad šios taisyklės atsiradimą lėmė tai, jog dauguma žmonių dešiniarankiai. Gali būti, kad dar labai seniai mūsų protėviai suprato, jog daug patogiau išmokyti savo keturkojį pagalbininką būti kairėje, nes dešinėje rankoje žmogus laiko kokį nors įrankį: jei jis medžiotojas – ginklą, o jei piemuo – lazdą. Nesvarbu, koks įrankis, bet patogiau, kad prireikus jį galima staigiai panaudoti, nes netrukdo šalia esantis šuo.

Yra ir kitų svarbių dalykų, paaiškinančių, kodėl tokia šuns pozicija šeimininko atžvilgiu yra pati patogiausia.

Pasirodo, viską lemia lateralizacija!

Lateralizacija – tai funkcijų pasiskirstymas tarp kairiojo ir dešiniojo galvos smegenų pusrutulių arba kūno pusių.

Apie 88 proc. pasaulio gyventojų yra dešiniarankiai, o kairiarankiai tesudaro 8–15 procentų. Kiti vienodai gerai naudojasi abiem rankomis.

Dominuojanti koja yra ta, kuria žengiame pirmą žingsnį, nusprendę kur nors eiti. Daugumos žmonių dominuojanti koja – dešinė. Maždaug du trečdaliai žmonijos turi dešinę dominuojančią akį, viena trečioji – kairę, o kai kurie, nejusdami skirtumo, vienodai regi abiem akimis.

Žmogaus veidui yra būdinga tam tikra asimetrija. Remiantis tyrimais, galima teigti, jog kairė veido pusė dažniausiai skirta reikšti emocijoms, ji labiausiai nevaržoma ir atspindi tam tikras, specifines, užuominas: neretai gebame lengviau kilstelėti kairįjį antakį arba mirktelėti būtent kaire akimi.

Todėl suprantama, kad šuo, būdamas žmogui iš kairės ir matydamas kairiąją, išraiškingesniąją, mūsų veido pusę, lengviau supras, kokie mūsų ketinimai, ko norime iš savo augintinio.

Yra daugybė įrodymų, kad gyvūnams taip pat būdinga lateralizacija.

Pavyzdžiui, eksperimentais nustatyta kad dauguma rupūžių naudoja dešinę priekinę koją, bandydamos nukrapštyti popieriaus gabalėlį, prilipintą joms prie galvos, vadinasi, jos yra dešiniakojės. Didžiosios papūgos besimaitindamos paprastai prilaiko maistą viena ir ta pačia savo koja, didžioji jų dauguma yra kairiakojės.

Buvo tirta, kuria letena naminės katės žaisdamos čiumpa judantį grobį. Paaiškėjo, kad pusė jų stveria grobį tiek dešine, tiek kaire letena. Kita pusė tirtų kačių paprastai naudoja arba kairę, arba dešinę savo leteną. Įdomu tai, kad katės, čiupusios grobį vis ta pačia letena, darė tai daug tiksliau ir greičiau.

Mokslininkai Bransonas ir Rogersas (2006 m.) tyrė šunų galūnių lateralizaciją ir nustatė, kad tie šunys, kurie per eksperimentą naudoja tiek kairę, tiek dešinę leteną, yra jautresni garsams ir dažnai turi su garsais susijusių fobijų.

Atkreipkite dėmesį: padidėjęs gyvūno jautrumas garsams dažnai turi labai didelės įtakos dresūros sėkmei. Todėl tam tikros žinios apie lateralizacijos apraiškas gali būti svarbios renkantis šuniuką ir prognozuojant kai kurias jo būdo savybes.

Įdomius lateralizacijos reiškinius nustatė daktarė Lisa Tomkins (2012 m.), tirianti Labradoro retriverių veislės šunis, ruošiamus tapti aklųjų vedliais.

Tik dalis šuniukų, ruošiamų tapti aklųjų vedliais, išlaiko reikiamus testus ir yra pripažįstami tinkamais šiai tarnybai.

Pastebėta, kad šunys, kurie jau atlieka aklųjų vedlių funkcijas, beveik visi yra dešiniakojai. Gali būti, kad kairiakojai būna pripažįstami netinkamais šiai tarnybai dėl per didelio jautrumo garsams.

L. Tomkins pasiūlė naudoti paprastą testą šunų galūnių lateralizacijai tirti: reikia stebėti, kuria koja šuo žengs žemyn nuo laiptelio pirmiausia. Tyrimai parodė, kad dauguma tirtų Labradoro retriverių buvo dešiniakojai (46 %), o kiti arba kairiakojai (30 %), arba vykstant eksperimentui neteikė pirmenybės nei vienai iš savo kojų (24 %).

Be to, buvo aiškintasi, kuri šunų akis yra svarbesnė jiems judant ir orientuojantis erdvėje. Tuo tikslu jiems buvo pakaitomis specialiu raiščiu uždengiama tai kairioji, tai dešinioji akis ir stebima, kaip sekasi peršokti per kliūtį.

Paaiškėjo, kad dauguma tirtų gyvūnų, galėdami matyti tik kairiąja akimi, kliūtį įveikė taip pat sėkmingai, kaip ir matydami abiem akimis. Kuomet kairiąją akį uždengdavo ir jie regėdavo tik dešiniąja, kliūties nebepavykdavo taip sėkmingai peršokti. Įdomu tai, kad nebuvo jokio ryšio tarp to, kuri šuns koja ir kuri akis dominavo.  

Įdomiausias L. Tomkins atrastas dalykas yra tai, kad jos tirtieji Labradoro retriveriai turėjo plaukų verpetus krūtinės srityje. Verpetas plaukai išaugę arba pagal, arba prieš laikrodžio rodyklę.

Mokslininkė nustatė visiškai netikėtą priklausomybę: sėkmingai išlaikę tinkamumo būti aklųjų vedliais testus šunys turėjo plaukų verpetus su prieš laikrodžio rodyklę išsidėsčiusiais plaukais.

Šis jau embriono stadijoje susiformavęs ir nekintantis morfologinis individo bruožas yra labai vertingas prognozuojant šuniuko tinkamumą tarnybai.

Taigi, geriausiais aklųjų vedliais tampa tie šunys, kurie yra dešiniakojai, kairiaakiai ir turi plaukų verpetus su prieš laikrodžio rodyklę išaugusiais plaukais.

O kokias lateralizacijos apraiškas pastebite jūs, žvelgdami į savo augintinius?

Parengė biomedicinos mokslų daktarė, Valstybės sienos apsaugos tarnybos kinologė, šunų elgsenos specialistė, etologė Daina Maleckienė
Straipsnis spausdintas „Keribliūterjerai. 2014 m. knyga“

G.Kavaliauskaitės nuotr.

DĖMESIO! Vasario 28 d. kviečiame į dr. Dainos Maleckienės paskaitą „Kas žinoma apie šunų stresą?“