Karina Granat: šuns gebėjimai yra beribiai

2015 Gegužė 5 d.

 

Kaniterapija žinoma nuo Hipokrato laikų, nors mūsų šalyje ji vis dar naujovė. Tačiau laikas bėga ir naujovės tampa kasdienybe. Taip bus ir su kaniterapija. O kol kas entuziastai kaupia žinias ir atsakingai ruošia šiai veiklai šunis. Tarp kaniterapijos judėjimo entuziastų – vilnietė Karina Granat...

– Tapai kinologijos savanore, su šunimis padedi vesti užsiėmimus vaikų ugdymo įstaigose. Ką tau davė ši patirtis?

– Nauja patirtis – neįkainojama. Labai myliu vaikus, kaip, beje, ir šunis. Juk vaikai ir šunys tokie panašūs! Jie pasitiki suaugusiu žmogumi labai nuoširdžiai. Jie bendrauja vienas su kitu atvirai, labiau supranta vienas kitą, nieko neslepia. Šios jų savybės mane įkvepia kažko gražaus juos pamokyti, kaip nors pradžiuginti. Turiu galvoje ir šunis, ir vaikus (Juokiasi).

– Baigei teisės studijas, tačiau vis labiau stiprėja tavo susidomėjimas kinologija. Kaip suderini tokias skirtingas sritis? O gal teisė ėmė ir „pasidavė“ be mūšio?

– Kinologija domiuosi nuo mažumės, o teisės magistras „gimė“ palaipsniui. Tarp kitko, jo visai nebuvo mano planuose, bet, įstojusi į teisės bakalauro studijas ir sėkmingai jas baigusi, pasirinkau tęsti magistro studijas. Baigiau jas sėkmingai. Studijos patiko, įgytos žinios labai vertingos, jos niekur nedings. Deja, kol kas nelabai įsivaizduoju save dirbančią teisinėje sferoje. Kinologija – mano hobis, savęs realizavimas, po truputį uzurpuojantis visą laiką. Teisės studijos universitete buvo savęs tobulinimas intelektualiai, įgytos žinios padės bet kokioje gyvenimo srityje, dirbant bet kokį darbą, net ir kinologinį. Kinologija ir teisė viena su kita nekonkuruoja, jos viena kitą papildo.

– Minėjai, kad domiesi kinologija nuo vaikystės. Ar bėgant metams keitėsi tavo požiūris į šunų gebėjimus ir jų panaudojimo galimybes?

– Taip, tikrai! Šunys turi kažką tokio, kas mane traukė visada. Niekada nemaniau kad šuo – tik augintinis. Augant ir tobulėjant, plečiant savo akiratį, dar labiau įsitraukiau į bendruomenę, kuri šunis laiko nepaprastais gyvūnais, kurie tiki: šunų gebėjimams lygių nėra. Šunys yra unikalūs. Ne tik fizinės, bet ir protinės šunų galimybės yra labai didelės.

– Ar niekada nepagalvojai: tai šuns galimybių riba?

– Asmeninė patirtis rodo, kad šuns gebėjimai beribiai, tačiau viskas žmogaus rankose. Jei šeimininkas jį ugdo įvairiapusiškai, šuo iki pat savo gyvenimo pabaigos stebins savo žmogų naujais gebėjimais.

– Jeigu būtų galima čia ir dabar išpildyti tavo „šunišką“ svajonę, kokia ji būtų?

– Niekada nesusimąsčiau, kokia būtų ši svajonė. Su savo kalyte Amber aktyviai sportuojame (Obedience – Red.). Galbūt tai galėtų būti dalyvavimas pasaulinėse Obedience – 3 varžybose. Tebūnie tai jos ir mano tikslas. Juk svajonė gali likti svajone, o mes tikėsime ir dirbsime, kad ji išsipildytų.

– Kokia yra Amber? Kas jai sunku, o kas – lengva? Ką mėgsta, o ko – ne?

– Pasirinkau Labradoro retriverę ir esu labai patenkinta. Man Amber - tobula. Na, taip, kaip ir kitiems šeimininkams: jų šunys yra patys pačiausi! Visų pirma – tai Labradoro retriveris. „Kontaktinis“, nuoširdus šeimos šuo. Tai šios veislės bruožas. Tačiau ji savo veislės savybes atskleidžia net labiau negu galima tikėtis. Atrodo, neįmanoma, bet užtenka pažiūrėti į jos akis ir viskas tampa aišku. Jai truputėlį daugiau nei 2 metai. Per tą laiką nesu susidūrusi su problema, kad jai būtų kažkas per sunku. Jeigu kažko nesupranta ar nepadaro, greičiau tai mano, o ne jos klaida. Tuomet ieškau kitų būdų jai pateikti užduotį, kol ji pati supranta ir tarsi pasiūlo, kaip kažką atlikti. Ji prisitaiko prie manęs, žmonių ir aplinkos. Su vaikais ji daug ramesnė nei su suaugusiaisiais. Taip elgiasi net nemokyta, instinktyviai. Ji supranta, koks pažeidžiamas ir trapus gali būti mažas žmogus. Su vaikais yra globėjiška, atidi. Kai reikia, labai atsargi. Tačiau nereikėtų manyti, kad vaikams su ja nuobodu. Tikrai ne! Paprasčiausia ji „n-tuoju“ pojūčiu perpranta vaikų mąstymą, elgseną. Treniruočių aikštelėje ji susikaupusi, labai judri ir norinti dirbti. Visada, kur bebūčiau, ką beveikčiau, ji yra pati geriausia mano draugė.

– Su Amber nemažai pasiekėte Obedience srityje, bet šiuo metu vis labiau įsitraukiate į kaniterapiją. Ar šuniui nepakaktų vien tik sporto?

– Nors šunys supa mane visą gyvenimą (pas vieną močiutę buvo spanieliukas, pas kitą – gražuolis mišrūnas, o namus voljere saugojo išdidus Rytų Europos aviganis), jie visi „kentėjo“ nuo mano didelio noro kažko juos išmokyti. Amber yra pirmas mano pačios įsigytas šuo. Iki to laiko sukaupiau nemažai teorinių žinių ir nuo pat pirmų dienų žinojau, kad su Amber mes būsim komanda ir sieksim daugiau, nei „šuniško paklusnumo“. Didelis noras, ne tik mano, bet ir jos pačios, mums padeda siekti ko užsibrėžiame, ir mokytis vis naujų dalykų. Obedience yra ta veikla, kur puikiai dera mūsų abiejų interesai. Šis sportas išugdė dar stipresnį viena kitos supratimą. O kaniterija tarytum visiška priešingybė Obedience, bet žinant, kaip šis šuo myli vaikus (gal tai perėmė iš manęs? – Juokiasi), jaučiant jos potencialą, pasitikėjimą manimi kaip vedle, jos savikontrolę, nusprendžiau pabandyti Amber gebėjimais pasidalyti su tais, kam labiausiai reikia. Galbūt kažkam ji taps nepaprastu šunimi, ta kibirkštimi, kuri privers nusišypsoti, geriau jaustis ir paskatins kabintis į gyvenimą. Man kartais atrodo, kad pati Amber mane pastūmėjo į kaniterapiją ir tarsi parodė, kad ši veikla labai prasminga.

– Gegužės pabaigoje tavo augintinė laikys nelengvą terapinio šuns egzaminą, daugiau kaip pusmetį tam yra ruošiama. Ar tai reiškia, kad ir tu ateityje norėtum dirbti kaniterapeute?

– Pamatysim, ar aš ir Amber tinkame šiai atsakingai veiklai. Dar turime daug ko išmokti, laikyti egzaminus, įgyti sertifikatus. Tačiau nėra ko slėpti: mums tai patiktų... Ir apskritai, jeigu šunų padedami galėtume sukurti sveikesnę, laimingesnę visuomenę, tai ir būtų svajonės išsipildymas.

G.Kavaliauskaitės ir K.Granat nuotr.