Puoselėkime draugystę su šunimis

2014 Spalis 17 d.

 

Turbūt esate girdėję: „Viešpatie, moteris, o tokį veršį vedasi! Na, kaip jinai susitvarkys... Tokį šunį tik vyras gali nulaikyti“.

Iš tiesų smulkios moters figūrėlės ir didžiulio šuns derinys akimirkai sutramdo net didžiausius akiplėšas: o jeigu moteris nenulaikys savo šuns?

Ką gi, jėga – išugdoma savybė. Tačiau... jei šuo išauklėtas ir ramus, ar jis kėsinsis užpulti praeivį? Ar daug reikės jėgos ramiam šuniui nulaikyti? Visi žinome, kad susijaudinęs, sudirgęs šuo kanda kur kas dažniau, nei ramus ir pasitikintis aplinkiniais.

Ar kinta šunų elgesys priklausomai nuo to, kas su jais užsiima – vyras ar moteris. Ką šia tema sako mokslininkai?

Gyvūnų prieglaudoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu šunį atvedus į nepažįstamą patalpą iš priekinės jo kojos eksperimente dalyvaujantis asmuo paimdavo kraujo. Procedūros metu ir dvidešimt minučių po to šuo būdavo švelniai glostomas, po to imdavo kitą kraujo mėginį.

Vien faktas, kad šuo buvo glostomas, davė gerų rezultatų (pasistenkite prisiminti, kai su augintiniu lankysitės pas veterinarijos gydytoją).

Tačiau šunų, kuriuos glostė moterys, kraujyje žymiai sumažėjo kortizolio – hormono, kurio išsiskyrimas rodo stresą.

Tuo metu šunų, kuriuos glostė vyrai, kraujyje kortizolio padaugėjo.

Kas sumažino stresą moterų glostomiems šunims? Moterų išvaizda? Apranga? Kvapas? O gal – elgesys?

Šią mįslę tyrėjai išsprendė paprastai: pakartojo tyrimą, prieš tai pamokę eksperimente dalyvavusius vyriškius glostyti šunį „moteriškai“ – taip, kaip tai darė moterys.

Jiems buvo nurodyta giliai ir lėtai masažuoti šuns pečių, kaklo bei nugaros raumenis, glostant šunį ramiais ilgais judesiais nuo galvos pagrindo iki pat užpakalinių kojų. Masažo metu šunys buvo kalbinami švelniu ramiu balsu. Ką gi, vyriškių elgsenos pokyčiai davė rezultatų: kortizolio šunų kraujyje sumažėjo.

Pamokyti raminti šunis „moteriškai“, vyrai darė tai taip pat efektyviai, kaip moterys. Tai rodo, kad esminis faktorius šuniui nurimti buvo ne žmogaus lytis, o elgesys.

Bėgant šimtmečiams šunys tapo tokie artimi žmonėms, kad švelnus žmogaus rankos prisilietimas gali atpalaiduoti chemines medžiagas šunų organizme, kurios tiesiogiai veikia gyvūno smegenis.

Žmogui prisilietus, gyvūnai gali pasijusti saugūs ir švelnūs, atsidavę tam, kurio ranka juos glosto.

Jie netgi linkę pasirinkti žmonių, o ne savo gentainių draugiją.

Dėl šios visą gyvenimą trunkančios ištikimybės šunys tapo priklausomi nuo mūsų.

Tik mes galime jiems suteikti maistą, šilumą, mylinčią šeimą ir gerus namus. Tik nuo mūsų priklauso, ar puoselėsime šią draugystę.

Anos Menčiūnienės nuotr.

Ugnė Nedzinskaitė, parengta pagal Brian Hare, Vanessa Woods „The Genius of Dogs“