Gyvenimas su šunimis: svajonių išsipildymas

2014 Spalis 22 d.

 

Pradėjusi nuo savanorystės gyvūnų prieglaudoje, LKD Mokymo centro savanorė Guoda Kavaliauskaitė savo gyvenimo be šunų ir fotoaparato jau neįsivaizduoja... Pokalbis su vilniete moksleive G.Kavaliauskaite.

Kodėl – šunys?

Artima draugystė su šunimis prasidėjo prieš šešerius metus, kai tapau savanore gyvūnų prieglaudoje.Tuomet buvau vos vienuolikos. Namuose neturėjome jokio augintinio – nedidelis butas ir mano amžius buvo viso to priežastis. Kadangi nuo pat mažens negalėjau ramiai  prasilenkti su pro šalį einančiu šunimi ar katinu,  savanorystė buvo būtent tai, ko man  reikėjo. Kasdien susidurdama su likimo nuskriaustais gyvūnais išmokau svarbią pamoką: gyvūnai taip pat kaip žmonės turi jausmus, o jų pasitikėjimą reikia užsitarnauti. Ypač tų, kurie nors kartą buvo išduoti.

Savanorystė leido pažinti ir pačią save – supratau, jog negaliu sėdėti rankų sudėjusi. Reikia veiklos! Ilgi pasivaikščiojimai su šunimis tapo mano laisvalaikio dalimi, o bėgant laikui pajutau: šunys yra neatskiriama  gyvenimo dalis.

Kuo užsiimi LKD Mokymo centre? Kas labiausiai patinka?

Jau ilgą laiką pagrindinis mano užsiėmimas – renginių bei edukacinių užsiėmimu fotografavimas. Aš ir mano fotoaparatas čia esame neišskiriamas duetas.

Patinka viskas! Džiaugiuosi būdama puikios Mokymo centro komandos dalimi, labai vertinu naujas patirtis, įgytas su kinologais. O jeigu kažkas nepasiseka ar būna ne taip, tereikia atsigręžti į šunis ir pasimokyti iš jų kantrybės bei tolerancijos.

Ar mokykloje sulauki komentarų apie savo popamokinę veiklą su šunimis?

Išties mokykloje su bendramoksliais dažniausiai bendraujame šuniškomis temomis. Nesunku numanyti: daugiausiai kalbu aš. Džiaugiuosi, jog galėjau su kinologija supažindinti ne vien bendramokslius, bet ir mūsų gimnazijos mokytojus, o kai kuriuos net įtraukti į kinologiją. Po pravestų edukacinių užsiėmimų savo mokykloje sulaukiu mokinių, dalyvavusių užsiėmimuose dėmesio – vieni atpažįsta mokyklos koridoriuje, kiti nesibaimina užduoti klausimų, domisi, kaip sekasi šuniukams.

Augini Rytų Europos aviganį ir galbūt dar kažką?

Kartu su Rytų Europos aviganiu Fobu auginu neveislinę katę bei du degu graužikus. Kalbėdama apie Fobą visada sakau žodį mes, nes kartu mes esame komanda ir visur stengiamės būti drauge. Fobo atsiradimas atvėrė duris į kinologijos pasaulį. Kartu pradėjome parodų karjerą, apie kurią ilgą laiką galėjau tik pasvajoti. Fobas ne tik puikus šou šuo, jis – šeimos narys, apvertęs visos šeimos gyvenimą 180 laipsniu kampu! Jau trejus metus Fobas džiugina mus savo buvimu ir dažnai priverčia susimąstyti, kaip mes tiek laiko galėjome ištverti be šuns?!

Padedi parodų dalyviams išstatyti šunis ringe. Kokių veislių šunims jauti silpnybę, o kokių šunų dar „neprisijaukinai“?

Beveik visose parodose mano švarkelio atlapą puošia nedidelė apvali sagė, kurioje pavaizduotas ne Rytų Europos aviganis, o biglis! Šalia manęs greičiausia pamatysite savo ringo lūkuriuojantį biglį. Taigi dažniausiai parodose pristatinėju būtent juos. Pirmasis mano pačios paruoštas šuo ringui buvo biglis, niekas, nei aš pati, negalėjau pagalvoti, kad ringe dažniausiai teks dalyvauti su amžinai uodegos nenuleidžiančiu, ilgaausiu, temperamento nestokojančiu skaliku. Ir jeigu seniau sakydavau, kad antras šuo mūsų namuose bus „rytietis", šiandien taip garsiai to nesakyčiau...

Neišduodant mylimos šunų veislės, ringe neretai tenka dalyvauti ne vien su Fobu, bet ir kitais jo veislės atstovais. Taip pat susiduriu ir su šiaurinių veislių šunimis: Aliaskos malamutais, samojedais.

Gyvenimas su šunimis ir tarp šunų – koks jis?

Gyvenimas su šunimi kasdien dovanoja nepamirštamų akimirkų. Tik spėk jų nepražiopsoti! Šunų dėka užsimezgė daug naujų pažinčių, mano gyvenime atsirado ne vienas brangus asmuo.

Tu, fotoaparatas ir šunys – kokia čia „trejybė“? Ar tai repeticija renkantis būsimąją profesiją?

Gyventi be šunų ir fotoaparato tai tas pats, kas gyventi be deguonies. O kai abu dalykus sujungi į vieną, geriau nebūna! Jeigu kur nors esu be šuns, su manimi tikrai bus fotoaparatas. Ir dažniausiai mano objektyvas nutaikytas į šunis. Esu nusiteikusi sieti gyvenimą su gyvūnais, svajoju apie veterinarijos gydytojos profesiją.

Vien tik šunys ir šunys. O Kiti pomėgiai?

Kelionės! Nesvarbu, ar tai būtų kelionė į šunų parodą kaimyninėje valstybėje, ar poilsinė kelionė susipažįstant su kitų šalių istorija bei kultūra – kiekvienos jų laukiu, nekantriai skaičiuodama dienas ir valandas. O kelionės įspūdžius „virškinu“ labai ilgai, nes parsivežu jų su kaupu. Jeigu reikėtų užrašyti tobulo gyvenimo receptą, kelionės būtų nuostabiausias prieskonis.

Myli šunis, patinka švietėjiška veikla, nori atlikti profesinę praktiką, turiningai praleisti laisvalaikį – prisijunk prie LKD Mokymo centro komandos! E. p. savanoriai@kinologija.lt.