Kinologijos savanorė: „Šunys verti mūsų meilės“

2015 Vasaris 18 d.

 

„Užsiėmimuose su šunimis vaikai ne dalyvauja, o gyvena juose!“,– sako Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro savanorė Jolita Stapurevičiūtė. Apie šunis, neformalųjį kinologinį vaikų švietimą, kūrybą ir savanorystę – pokalbis su Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijos technologijų mokytoja Jolita Stapurevičiūte.

Tyrimai rodo, kad meilė šunims yra „užkoduota“ mūsų genuose. Viskas lyg ir paaiškinama fiziologiškai, tai kodėl tuomet kai kurie žmonės nemyli arba bijo šunų?

– „Nekaltinkim“ genų… Manyčiau, kad šunų nemeilę ar baimę mažam vaikui, rečiau – suaugusiam, sukelia aplinka. Kalbant apie baimę, gali būti, kad nuo mažens vaikui įteigta saugotis šunų, nes priešingu atveju šie užpuls ir įkąs. Be priežiūros palikto šuns antpuolis ir nežinojimas, kaip tuo metu elgtis, taip pat gali ilgam pasėti baimę ne tik vaikui, bet ir suaugusiajam. O štai netinkamas žmogaus elgesys su gyvūnais, nemeilė jiems, manau, yra žmogaus psichologinių problemų išraiška. Smurtaudamas prieš gyvūną žmogus „išsilieja“ – nori parodyti savo pranašumą, įrodyti sau, kad ir jis kažką sugeba, jei yra patyręs smurtą iš kitų žmonių, jei nejaučia empatijos arba nesijaučia atsakingas už savo veiksmus. Smurtauti prieš gyvūną dažniau gali ir tas žmogus, kuris nėra patyręs švelnumo iš aplinkos. Gyvūnas nemoka savo švelnumo ir meilės išreikšti subtiliai, o tą, kuris nėra to patyręs, toks nuoširdus gyvūno elgesys gali labai suerzinti ir sukelti agresiją. Jeigu žmogus smurtauja prieš gyvūną ir nėra kas jam padeda, jeigu žmogus nesulaukia psichologinės pagalbos, tai tik laiko klausimas, kada jis pradės smurtauti prieš žmones.

Kaip pratęstumėte sakinį „Šunys mums padeda...“

–  …kiekvieną dieną džiaugtis gyvenimu, pajusti, kas yra besąlygiška meilė, ištikimybė, ir kiek nedaug tereikia, kad padarytum kažką laimingą. Ne veltui liaudies išmintis sako, kad šuo – geriausias žmogaus draugas. Kiek save prisimenu, visada mylėjau gyvūnus, o ypač šunis. Šunys visada kėlė begalines simpatijas. Visada nusišypsau prasilenkdama su šunimis, dažnai juos pakalbinu. Šunys man atrodo labai protingi, supratingi ir verti mūsų meilės.

 Sakoma, kad savanorystė yra brandžios visuomenės požymis. O kaip yra Lietuvoje, ar savanorystė jau pakankamai brandi?

 – Aš manau, kad savanorystę renkasi atsakingos asmenybės, suvokiančios, kuo gali pasitarnauti pasirinktoje veikloje, ką savanoriaudamos gali nuveikti. Ir pirmiausia – ne sau, o kitiems. Tai formuoja ir brandžią asmenybę, ir brandžią visuomenę. Pastebiu, kad savanorystė Lietuvoje populiarėja. Labai džiugu matyti nuoširdžiai, atsakingai įvairiose veiklose savanoriais dirbančius jaunus žmones, kuriems toks užsiėmimas padeda atrasti save, įprasminti savo darbus ir kažko siekti.

– Kodėl įsitraukėte į Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro veiklą?

– Savanoriauti LKD Mokymo centre pradėjau nuo 2013 lapkričio mėnesio projekte „Edukaciniai užsiėmimai su šunimis SOS vaikų kaime”. Kūrybinę veiklą vaikams projekte, o vėliau ir kituose renginiuose, organizuoti mane pakvietė Mokymo centro vadovė Daiva Kvedarienė. Mudviem ir anksčiau teko bendradarbiauti kitame, su vaikais ir kūrybine veikla susijusiame, projekte.

– Kas šio centro veikloje Jums imponuoja, o ką norėtumėt keisti, gerinti?

– Ne kartą mąsčiau apie Mokymo centro darbą ir naudą visuomenei. Manau, kad tai labai sveikintina iniciatyva, nes užsiėmimų su šunimis metu pateikiama daug svarbios informacijos. Tai formuoja atsakingą požiūrį renkantis augintinį, rūpinantis juo. Taip pat labai svarbu vaikų saugumas bendraujant su šunimis. Žinau, kad po šių susitikimų vaikų domėjimasis šunimis, jų auginimu, įvairove ir kiti dalykai, susiję su šiais keturkojais, tik padidėja. Išėję iš pamokėlių jie nenustoja dalytis įspūdžiais ir, kas svarbiausia, dar ilgai šypsosi. Nelieka abejingų užsiėmime dalyvaujantiems šuniukams, visi nori susidraugauti su jais. Manau, kad tokiuose užsiėmimuose vaikai ne dalyvauja, o gyvena juose!

– Ar kinologinė savanorystė pakeitė jūsų požiūrį į šunis?

– Dalindamasi tuo, ką moku, pateikdama vaikams kūrybines užduotis aplinkoje, kurioje būna šunų, visada matau, kaip mažomis smulkmenomis ir tuo, ką patys sukuria, labai džiaugiasi ne visada gyvenimo lepinti vaikai. Savanoriaudama Mokymo centro projektuose ir renginiuose išmokau džiaugtis mažomis smulkmenomis ir tuo, ką turime šiandien. Pajutau, kad šypsausi daug dažniau ir dažniau džiaugiuosi viskuo, kas vyksta gyvenime.

– „Ąžuolyno“ progimnazijoje dėstote technologijas. Ar auklėtiniai ir kiti mokiniai žino apie jūsų meilę šunims ir kinologinę savanorystę?

Mano dėstomas dalykas neturi tokių griežtų rėmų, kurie skirtų mokinių kasdienybę nuo pamokos, todėl net pamokų metu išsirutulioja pokalbiai apie gyvūnus. Mokiniai žino apie mano meilę šunims, dažnai parodo savo augintinių nuotraukas. Buvo atvejų, kad net iki mokyklos savo brangiausią turtą atsivedė parodyti. Per pertraukas atbėga papasakoti smagių, kartais neįtikėtinų, istorijų. Pokalbiai apie šunis ir kitus gyvūnus padeda užmegzti glaudesnį ryšį su mokiniais, jie tampa draugiškesni, nuoširdesni. Pradėjusi dirbti Mokymo centro savanore savo įspūdžiais pradėjau dalytis su mokiniais, keli jų prisijungė prie kinologijos savanorių komandos. Visus kviečiu dalyvauti kinologų renginiuose, parodose, ir vaikai noriai ateina, domisi šunimis ir su jais susijusia veikla.

– Teko skaityti jūsų eilėraščių. Ar ką nors sukūrėte ištikimiausiems žmogaus draugams – šunims?

Eilėraščiai – nauja mano kūrybinė saviraiška. Net nežinau, kaip ir kada jie gimsta, bet tikiu: ateis laikas, kai mintys susidėlios ir apie šunis.

– Bent trumpai papasakokite apie save – kokių turite pomėgių, apie ką svajojate?

– Tai sunkiausia dalis… Nespėjau net apsidairyti, kai prabėgo daugiau kaip 8-eri metai dirbant pedagoginį darbą. Darbą, kuris neleidžia stovėti vietoje, kuris pastūmėja tobulėti, kurio dėka išmoksti ne tik raiškiai kalbėti, aiškiai dėstyti informaciją, bet ir įsiklausyti, išgirsti, pastebėti net ir tai, apie ką niekas nekalba... Dirbu darbą, kuris persipina su pomėgiu kažką gražaus ir įdomaus kurti, gaminti maistą, sekti šios srities naujoves. Stengiuosi nesustoti. Einu į priekį, nuolat permąstau, kas įvyko puikiai, o ką dar galima tobulinti. Svajoju. O kad svajonės išsipildytų, turiu nuoširdžiai stengtis. Prisidedu prie mano širdžiai mielų iniciatyvų, viena tokių ir yra Mokymo centro inciatyva „Kurti gyvūnus mylinčią šalį!”.

Aurelija Staskevičienė

Guodos Kavaliauskaitės nuotr.

Myli šunis, patinka švietėjiška veikla, nori atlikti profesinę praktiką, turiningai praleisti laisvalaikį – prisijunk prie LKD Mokymo centro komandos! E. p. savanoriai@kinologija.lt.