Šeimininkų „veislės“ – psichologų ir kinologų požiūriu

2015 Birželis 8 d.

 

5 vieta. Kanifobai.

Tiesą sakant, šeimininkais juos vadinti netikslinga, nes dažniausiai šuns jie neturi. Užtat pamatę šunį gatvėje, jie kaip išprotėję klykia, skeryčioja rankomis, puola bėgti, lipti į medį, kitaip sakant, daro viską, kad net pačiam taikiausiam šuniui kiltų noras vytis. Savo vaikus jie moko: „neliesk – kanda“, „tas padaras pavojingas“. Savo kalboje mėgsta žodžius: „bijoti ir ne“.

Didžiausias pavojus tas, kad savo perdėtomis baimėmis, nežinojimu ir neadekvačiu elgesiu šie žmonės iš tiesų gali išprovokuoti gyvūnų agresiją.

4 vieta. Alergiškieji.

Tai būtų puikus šeimininko tipas, jei nebūtų toks jautrus ir turėtų šiek tiek daugiau atsakomybės. Pasižymi prasta impulsų kontrole: dažnai nueina į parduotuvę pieno, grįžta su pora batų. Mėgsta tenkinti savo įgeidžius čia ir dabar, nesugeba numatyti padarinių. Dievina vaikus. Dėl pastarųjų gali padaryti bet ką, netgi nupirkti šuniuką ir lygiai taip pat jo atsisakyti, vos tik vaikui pabosta, arba tenka kur nors išvažiuoti. Alergiškieji – dažni gyvūnų prieglaudų lankytojai. Mat jie rūpestingi, į gatvę nemeta – atiduoda su rimta priežastimi.

Gyvūnų prieglaudos trimituoja pavojaus varpais: alergija šunims didėja geometrine progresija. Vos ne kas antras vaikas Lietuvoje „alergiškas“ šunims… ir tai nutinka staiga.

3 vieta. Madingieji.

Jie patys „pačiausi“. Visada užsiėmę, visada įvykių ir dėmesio centre. Batus jie perka ne bet kokius, o oho ho ho. Juos derina prie rūbų, rūbus – prie baldų. Tada dar pagalvoja, kad ant tame interjere visai derėtų šuo ir nusiperka, žinoma, patį madingiausią ir patį gražiausią, kokį nors jorkšyriuką ar haskį (kokios mėlynos jo akys!). Tada perka šuniui ryškiaspalvius kaspinėlius, sukneles su „svarovskiais“. Įsigyja madingą stiliaus aksesuarą, tačiau yra mažas bet… Haskis buvo išveistas rogėms traukti, biglis – medžioti.

Tai reiškia, kad tai savarankiški šunys, kuriems reikia drausmės ir didelio fizinio krūvio. „Prasiėjimas“ su akmenėliais nusagstytu antkakliu Gedimino prospektu į šią sąvoką neįeina. Energijos neišiekvojęs, nuobodžiaujantis, ne pagal prigimtį gyvenantis šuo greitai tampa tikru galvos skausmu stilingiems šeimininko batams ir puikiajai sofutei. Neturintis ką veikti, uždarytas vienas, jis siaubia namus ir dėl to dažnai atsiduria skelbimų skiltyje: „Dovanoju“.

2 vieta. Praktiškieji-saugieji.

Tai pragmatiškas šeimininko tipas. Jis galvoja, kad šuo – tai pigi signalizacijos atmaina. Pagrindinė jo funkcija – garsiai loti, jei koks svetimas pasirodytų prie šeimininko tvirtovės. Kaip ir bet koks kitas įrenginys, „signalinis“ šuo yra „pajungtas“ į neatpažintą energijos šaltinį metro ilgio laidu (grandine). Šis šeimininko tipas pasižymi konservatyvumu, tradicijų ir vertybių saugojimu. Kadaise kažkas jam pasakė, kad šuo turi būti prie būdos ir jis šią nuomonę gina, net pats negalėdamas paaiškinti, kodėl. Nepasižymi analitiniais sugebėjimais. Nesupranta, kad pririštas šuo neturi jokių galimybių ką nors apsaugoti. Viena, ką jis gali padaryti, tai liūdnai nuo savo būdos žiūrėti, kaip vagys neša lauk šeimininko „šmutkes“.

Jei praktiškieji mėgtų skaityti, jie sužinotų, kad gyvūnams, kaip ir žmonėms, būdingos visos emocijos, kad jie jaučia baimę, liūdesį, džiaugsmą, serga depresija, ilgisi bendravimo ir gyvenimas prie būdos jiems nepakeliamas. Kartais pasitaiko, kad signalinis-sarginis šuo nutrūksta nuo savo grandinės ir tuomet, niekada nepatyręs judesio laisvės, nematęs tiek įvairovės, nemokytas gyventi tarp žmonių, sukvailioja, beprotiškai išsigąsta ir kam nors įkanda. Praškiškasis-saugusis šeimininkas pasipiktina tokiu šuns elgesiu, atsikrato jo ir įsigyja naują „signalizaciją“. Istorija kartojasi.

1 vieta. Raumeniniai.

Išoriškai tvirtas, bet viduje užguitas ir sunkiai bendraujantis šeimininko tipas. Vaikystėje (labai gaila) jų niekas nemylėjo, galbūt net skriaudė, tad jie išmoko, kad vienintelė galimybė išgyventi šiame bjauriame pasaulyje yra pulti. Paprastai jie užsiaugina storą odą, raumenų kalną, apsišarvuoja riebių keiksmažodžių arsenalu, o kad vienam nuo visų gintis būtų lengviau, įsigyja šunį.

Šuo, žinoma, turi būti atitinkamos išvaizdos ir žiniasklaidos išgarsintas kaip pavojingas. Tuomet raumeninis auklėja šunį tais pačiais metodais kaip ir jį patį vaikystėje – diržu, spyriais ir keiksmais – tol, kol du dideli, raumeningi ir baisūs – dvikojis ir keturkojis – stoja į kovą prieš visuomenę.

P.s. Šis tekstas labai šaržuotas. Atsiprašau visų, kurių vaikai iš tiesų alergiški, ar kuriems dėl rimtų priežasčių teko atsisakyti mylimo šeimos nario – šuns.
Šis tekstas ne apie jus. Jis skirtas pagalvoti, kur slypi tikroji problema: šunyse ar mumyse?

Raminta Vyzienė / Gerų emocijų namai
http://psichika.eu/blog/psichologai-ir-kinologai-ispeja-5-pavojingiausios-seimininku-veisles/

S.Valujevos nuotr.