Senstančio šuns priežiūra ir šeimininko atsakomybė

2021 Vasaris 1 d.

 

Veterinarinės medicinos pažanga, pagerėjusi mityba ir sveikos gyvensenos populiarumas lėmė, kad ir mūsų gyvūnai augintiniai gyvena ilgiau – šunų populiacija tapo daug vyresnė nei prieš keletą dešimtmečių. Iki šiol manyta, kad šuns gyvenimo trukmė priklauso nuo jo veislės, sveikatos, fizinio krūvio. Teoriškai šunys galėtų sulaukti net 25-27 metų amžiaus, deja, vidutinė jų gyvenimo trukmė yra 13 metų.

Kada priartėja senatvė?

Kada gyvūnas pradeda senti – tai priklauso nuo šuns veislės ir individualių organizmo savybių. Esant tinkamai priežiūrai ir mitybai, „nykštukinių“ (iki 7 kg svorio) šunų senatvė prasideda maždaug nuo septynerių metų, vidutinių (7-35 kg svorio) – nuo šešerių, o stambieji šunys (sveria daugiau kaip 35 kg) „senjorais" tampa sulaukę penkerių ar šešerių metų. Bet ne vien gyvūno svoris svarbu. Namuose laikomi, kartu su šeima gyvenantys šunys išgyvena ilgiau ir sensta lėčiau nei tie, kurie pririšti lauke prie būdos ir šeriami žmonių maisto likučiais. Veterinarijos specialistai taip pat sako, jog didesnius šansus sulaukti gilios senatvės turi kastruoti ir sterilizuoti gyvūnai.

Senatvės požymiai

Artėjant senatvei fiziologiniai šunų organizmo pokyčiai tampa vis ryškesni, todėl šeimininkai turėtų atkreipti daugiau dėmesio į augintinio būklę, elgesį. Lengviausia pastebėti šiuos požymius: 1. Šuo nebe toks judrus ir ištvermingas. 2. Nusilpo regėjimas, klausa, uoslė, skonio pojūtis. 3. Kailis nežvilga, smarkiau šeriasi. 4. Prastas apetitas (gauna mažiau maistingųjų medžiagų, imunitetas silpnesnis). 5. Jautriau reaguoja į stresus, nori ramybės, greičiau pavargsta nuo triukšmo, lėčiau vykdo komandas.

Senėjimas

Senėjimo procesas yra gana sudėtingas – metų tėkmė tam tikrus organus veikia skirtingai. Senstančiam šuniui reikia visaverčio, kokybiško ėdalo, bet ne vien mityba, o ir gyvenamoji aplinka daro didelę įtaką gyvenimo trukmei. Atsakingas šeimininkas turėtų iš anksto pasidomėti, kokių medžiagų ir kiek reikės jo augintiniui

Kadangi vyresnio amžiaus gyvūnai mažiau juda, net 30-40 procentų sumažėja jų energijos poreikis. Silpsta imuninė sistema – kyla infekcijų pavojus. Mažėja odos ir jungiamojo audinio elastingumas. Dėl jautrių dantų ir parodontozės senam gyvūnui vis sunkiau ėsti – negaudamas reikiamų medžiagų organizmas dar labiau silpsta. Kadangi daugeliui vyresnių šunų būdingi degeneracijos procesai, lėtėjanti medžiagų apykaita, manyta, jog šiuos pakitimus sukelia per didelis baltymų kiekis ėdale. Baltymų kiekį sumažinus, minėtų pakitimų vystymąsi galima šiek tiek sustabdyti, tačiau moksliniai tyrimai rodo, jog sveikiems šunims taip neatsitinka. O šunims, kurių medžiagų apykaita sutrikusi, baltymų kiekis lemiamos reikšmės neturi, nes jiems daug svarbesnis su ėdalu gaunamo fosforo kiekis.

Baltymai būtini, kad normaliai funkcionuotų raumenys. Štai ilguosius raumenis senėjimo procesas veikia daug smarkiau nei kitus audinius (kepenis, širdies raumenis). Proteinų ir baltymų sintezę bei baltymų atsargas raumenyse veikia aminorūgštys, kurių atsargos naudojamos energijos apykaitai atkurti. Tad vyresniems šunims, kaip ir garbaus amžiaus žmonėms, rekomenduojami produktai, turintys pakankamai baltymų. Seniems šunims skirtame ėdale palyginti mažas energijos kiekis turėtų derėti su santykinai didesniu proteinų kiekiu (apie 24 proc. proteinų). Bet ir ši taisyklė turi išimčių. Bėda ta, kad senstančių šunų svoris arba sumažėja, arba jie kenčia dėl antsvorio. Todėl visais atvejais atsakingas šeimininkas pirmiausia turi konsultuotis su veterinarijos specialistais, kad parinktų visavertį ėdalą, atitinkantį augintinio poreikius.

Koks ėdalas geriausias?

1. Lengvai sukramtomas, gerai virškinamas ir maksimaliai pasisavinamas (mažai išmatų). 2. Ėdale turi būti vertingų gyvūninės kilmės sudedamųjų dalių: paukštienos, žuvies. 3. Kalorijų ir riebalų kiekis mažinamas, jeigu reikia laikytis optimalaus svorio.

Šeimininkai turėtų:

1. Skirti augintiniui daugiau laiko, bendrauti, nereikalauti to, ką augintinis galėjo jaunas, saugoti nuo stresų – atidžiau rūpintis gerove. 2. Kontroliuoti augintinio svorį. 3. Prižiūrėti dantis, ausis, atidžiau puoselėti kailį ir odą. 4. Reguliariai su augintiniu lankytis veterinarijos gydykloje, skiepyti. 5. Grūdinti šunį, judėti su juo ir būti gryname ore, skirti tinkamą fizinį krūvį. 6. Vengti staigių režimo ir mitybos pakeitimų. 7. Laiku pastebėti pirmuosius ligos požymius (senyvi gyvūnai dažniau serga artritu, vėžiu, širdies ir kt. ligomis). 8. Seno šuns organizmas į vaistus reaguoja lėčiau, sveikimas taip pat būna lėtesnis – reikia būti kantriems.

Parengta pagal Al. Gey (veterinarijos gydytojas, „Procter&Gamble" atstovas) pranešimą

Veterinarijos specialistės (RuminaVet), bulterjerų veisėjos Vaidos Velykytės komentaras:

Ilgiausiai išgyvenantys šunys (mano asmeninė patirtis) yra vidutinio svorio šunų grupės, sveriantys 8-15 kg, gyvūnai. Kuo didesnis nukrypimas į bet kurią pusę, tuo trumpesnis šuns amžius. Nykštukiniai, vos kilogramą sveriantys šuniukai, irgi yra trumpaamžiai ir senti pradeda gana anksti.

Senstant šuniui baltymų kiekis neturėtų būti mažinamas, tačiau atkreiptinas dėmesys: reikia labai kokybiškų, lengvai pasisavinamų baltymų. Papildomi priedai, padedantys stiprinti gyvūno imunitetą, sąnarius, širdies darbą, turi būti skiriami atsižvelgiant į gyvūną kamuojančius konkrečius negalavimus ir, be abejo, pasitarus su veterinarijos specialistais.