Šuns mokymas: koks būdas geriausias?

2017 Vasaris 13 d.

 

Šunų dresūros ir auklėjimo klausimais dažnai nesutariama. Diskusijos vystosi nuo elementariausių dalykų iki sudėtingų mokslinių frazių ar net keiksmažodžių. Kartais net atrodo, kad „skirtingų mokyklų“ atstovų susitikimas gali baigtis riaušėmis. Iš esmės galima skirti dvi kraštutines nesutarimų kryptis – „tradicinis“ prievartos metodas ir „gerasis“ apdovanojimų būdas.

Dresūros istorija

Kai kurie itin humaniškų pažiūrų atstovai mano, kad atlygio pagrindas, operantinis sąlygojimas, klikeris ir kiti „stebuklai“ atsirado tik apie 1990 m., dėl ko laikomi naujais ir neįprastais.

Iš tiesų dresuojant gyvūnus šimtmečius taikyti labai įvairūs metodai. Rimčiau į viską pradėta žiūrėti atsiradus I. Pavlov klasikinio sąlygojimo, E. Thorndike efekto dėsniui ir Skinner darbams apie operantinį sąlygojimą bei komerciniai šitų teorijų pritaikymui...

Nors  operantinis sąlygojimas šiomis dienomis laikomas „nauja banga“, B.F. Skinner savo knygoje jį aprašė 1938 metais, o 1951 m. netgi  apibūdino ir jau kelerius metus gyvūnų dresūroje naudotą cricket. Tas daiktas šiandien vadinamas klikeriu.

1910 m. vokiečių dresuotojas pulkininkas Conrad knygoje apie šunų dresūrą taip pat pademonstravo, jog supranta operantinio sąlygojimo dėsnius.

Tuo metu kaip tik prasidėjo rimta policijos šunų dresūra ir pagalbininkų akliesiems mokymai.

W. Koehler pradėjo dresuoti šunis armijai, tada persimetė į dresūrą Holivude ir po Antrojo pasaulinio karo pradėjo populiarinti šį mokslą plačiajai visuomenei. Nors jis naudojo daugybę mokymų principų, populiarių ir šiandien (tik truputį pakeistomis formomis), teigiamus jo metodus daugelio atminty užgožė elgesio problemoms spręsti pasitelkti atšiaurūs būdai.

Kai kurie W. Koehler pėdomis sekę dresuotojai jo „bloguosius“ metodus taikė savaip. Metams bėgant tie atšiaurūs dresūros būdai pradėjo nykti, imta akcentuoti teigiamo skatinimo poveikį, švelnesnius metodus – tai propagavo  C. Pfaffenberger, W. Campbell, I. Dunbar, K. Pryor.

Klasikinis sąlygojimas

Nesąlyginis refleksas – paveldima stereotipinė reagavimo į išorinio pasaulio poveikius ar organizmo vidinius pokyčius forma.

Sąlyginis refleksas susidaro tada, kai tuoj po kokio nors dirgiklio ima veikti nesąlyginį refleksą sukeliantis dirgiklis. Kartojant tokias dirgiklių poras nedideliais laiko tarpais, atsiranda reakcija į pirmąjį dirgiklį, ir šis dirgiklis tampa sąlyginiu.

Garsiausias šias reakcijas paaiškinantis eksperimentas atliktas rusų fiziologo Ivano Pavlovo, jis fiksavo, kaip fiziologiškai į skambutį arba šviesą reaguoja šuo. Kai šuniui duodama maisto, jam išsiskiria seilės. Jei duodant maisto atsiranda neutralus dirgiklis (varpelio skambesys), po kelių pakartojimų šuniui seilės išsiskirs vien nuo varpelio garso.

Bandymų – klaidų metodas ir efekto dėsnis

Organizmas iš anksto negali būti pasirengęs reaguoti į kintančias aplinkos sąlygas – prisitaikančios reakcijos įgyjamos tam tikru būdu. Tai ir yra bandymų - klaidų metodo pagrindas. Būna situacijų, kuomet gyvūnas iš karto neranda „teisingo“ atsakymo, o atlieka daug įvairių veiksmų, kol atsitiktinai pataiko atlikti tą veiksmą, kuris išsprendžia problemą. Kartojantis tokiai situacijai nenaudingų veiksmų (klaidų) mažėja, o adaptyvus veiksmas atliekamas greičiau.

Efekto dėsnis teigia, kad kiekvienas pasitenkinimą sukeliantis veiksmas tam tikroje situacijoje asocijuojasi su ja, ir jei situacija pasikartoja, padidėja tikimybė pasikartoti tam veiksmui.

Jeigu koks nors veiksmas tam tikroje situacijoje sukelia diskomfortą, tai jai pasikartojus, diskomforto kartojimosi tikimybė mažėja. Taigi, išmokimas atsiranda ne vien dėl atsitiktinių nesėkmingų ir sėkmingų bandymų, bet ir dėl pasitenkinimo bei diskomforto, veiksmą susiejančių su atitinkama situacija.

Operantinis sąlygojimas

Operantinis sąlygojimas - mokymasis, kai individas yra linkęs atlikti tam tikrą veiksmą arba jo neatlikti, priklausomai nuo to, ar jis anksčiau už tai buvo skatinamas, ar baudžiamas. Elgesys dažnėja susiduriant su maloniais padariniais. Norint išmokyti šunį konkretaus elgesio, svarbu surasti tinkamą pastiprinimą, jų pateikimo būdą ir kartojimų skaičių.

Jeigu pastiprinimas teigiamas, elgesys  kartojamas ir išmokstamas, jeigu neigiamas – tokio elgesio gyvūnas nekartos.

Pastiprinimų ir bausmių rūšys: teigiamas pastiprinimas (paskatinimas) – kai individui duodama kažkas malonaus; neigiamas pastiprinimas – kai pašalinamas negatyvus stimulas (korekcijų nebuvimas, kol šuo elgiasi tinkamai); pirmo tipo bausmė (teigiama bausmė) – kai individui suteikiama kažkas nemalonaus (korekcija); antro (neigiama) tipo bausmė – individui malonaus stimulo atėmimas (sakykime, šuo negauna skanėsto).

Tikslumo svarba

Nuo laiko tarpo, kurio metu šuo koreguojamas ir pagiriamas, priklauso jo suvokimas apie veiksmą, kurį jam reikia atsiminti, todėl labai svarbu, kad šis signalas būtų greitas ir tikslus.

Paskatinimą šuo turi gauti nedelsiant, kitaip jis nesies pagyrimo su norimu veiksmu.

Su klikeriu žymint tinkamą elgseną, operatyviau fiksuojama paskatinimo akimirka, tačiau būna atvejų, kai ši priemonė – prastas pasirinkimas.

Mokant su klikeriu būtinas tikslumas, kas daugeliui savininkų – sunki užduotis (dėl to prieš pradedant šią priemonę taikyti praktiškai, naudinga pasitreniruoti be šuns). Norint stiprinti įgūdžius, kuriuos šuo jau moka, klikeris nebūtinas – kai augintinis įgijo norimą elgesį, geriau keliauti prie pagyrimų.

Motyvacija

Šuo visada bus motyvuotas atlikti kokį nors veiksmą, jeigu jam bus pažadėtas viliojantis atlygis. Vieniems tai žaidimai, kitiems – maistas, paglostymas, laisvės suteikimas. Turite išsiaiškinti, kuris variantas tinka jums ir jūsų šuniui. Beje, jeigu tikėtina nauda pradeda prastėti, elgesys turi tendenciją „nykti“.

Dresūros pradžioje paprasčiausia bus pasirinkus tinkamą maistą. Kai komandų reikšmė jau išmokta, šunims, turintiems stiprų grobio instinktą, naudinga pereiti prie skatinimo žaislais. Kai kurie geriausiai motyvuojami bendravimu, pagyrimais ir glostymu, tačiau tokių individų nedaug. Žodinis pagyrimas – puikus būdas motyvacijai kurti, tačiau jį sudėtinga naudoti perduodant informaciją.

Bausmės

Bausmė – nepageidaujamo elgesio padarinys. Jeigu baudžiama nepageidaujamo elgesio metu, ji būna veiksminga, tačiau faktiškai tampa „neigiamu pastiprinimu“ – nemaloniu įvykiu, kurio veikimą galima sustabdyti ar nutraukti pakeitus elgesį. Jei šuo elgiasi tinkamai – nemalonus dalykas neįvyksta. Bausmės ir neigiamo pastiprinimo skirtumas tas, kad pastarasis įvyksta elgesio metu, o ne po jo.

Pagrindinė daugelio šunų savininkų daroma klaida – šunį bausti netinkamu laiku. Tam, kad bausmė būtų veiksminga, bausti reikia nepageidaujamo veiksmo pradžioje. Kitu atveju tai tik tuščias ir nemalonus laiko švaistymas. Jeigu sureaguojama per lėtai, uždelsimas bausmę padaro neveiksmingą – kaip padarinys, ji pernelyg nutolsta nuo priežasties. Kai kuriais atvejais bausmės gyvūną tik išmoko neišsiduoti, o ne teisingo elgesio.

Atsiminkite: verta apsvarstyti alternatyvas ir gilintis į etiką. Dažnos bei netinkamai taikomos bausmės bei jų baimė šuniui sukelia stresą, dėl kurio lėtėja arba net visiškai „užsiblokuoja“ mąstymas, gali atsirasti psichinių ar netgi fizinių problemų.

http://www.vetvila.lt/straipsniai/kaip-sunys-mokosi

Svetlanos Kaupienės, Svetlanos Valouevos ir Sabinos Sadauskaitės nuotr.