Šunys – SOS vaikų kaimo mažiesiems

2015 Gegužė 7 d.

 

Kai pasaka tampa tikrove

SOS vaikų kaimo mažieji dažnai klausosi pasakų. Deja, vaikiškas pasakas jiems seka ne mama ar tėtis, o globėjai. Pasekti pasaką gali ir šunys – tokių pasakų mažieji klausosi noriai.

„Šuniukai pas vaikus atkeliauja auksinio kaspino keliu. Ar kada nors matėte šuns formos debesį? Žinoma, matėte! Tačiau kartą debesis-šuniukas nusileido ant žemės ir pradėjo savo kelionę pas vaikus. Keliaujantį šuniuką užklupo kauliukų lietus, paskui jis turėjo įveikti žaisliukų mišką...“, – tai vis pasaka, kurios klausydamiesi, vaikai kūrė didelį piešinį – šuniuko kelionę į SOS vaikų kaimą.

Piešti padėjo ir šunys, ir šunų vedliai, ir Mokymo centro darbuotojai, ir Kaniterapijos asociacijos nariai – visų pastangomis pasaka turėjo virsti tikrove.

Pasijuto įvertinti, atskleidė savo gabumus

Vaikai klausėsi ir patys nejučia tapo pasakos herojais. Negana to, jie buvo ir dailininkai – kiekvienas savaip iliustravo pasakos vyksmą. Skirtingų gabumų, skirtingos patirties 4-7 metų vaikai džiaugėsi būdami kartu, glostė keturkojus pasakos dalyvius.

Tą dieną buvo kalbama apie šuniuko svajonę atkeliauti pas vaikus, o juk išties spalvomis, šypsenomis, džiugiu klegesiu mažieji išdrįso atskleisti savo svajones. Vaikai atvirai reiškė emocijas, rodė savo gebėjimus ir jautėsi svarbūs, mylimi.

Specialistai konstatuotų, kad gegužės 5-osios terapinio užsiėmimo su šunimis tikslai SOS vaikų kaime buvo pasiekti. Bet taip būna ne visada. 

Šiuos užsiėmimus koordinuojanti LKD Mokymo centro vadovė Daiva Kvedarienė sako, jog nėra paprasta ar lengva, juk net tradicinėje, laimingoje šeimoje, atėjus vaikų paauglystei ar ištikus kitokioms krizėms, susišnekėti ne visada pavyksta. O šiuo atveju juk kalbame apie skaudžių išgyvenimų patyrusius, tėvų apleistus ar net jų netekusius vaikus.

Projektas turi tęstis ir kurti sėkmės istorijas

„Suteik gyvūnų šilumą vaikams“ – tai bendras SOS vaikų kaimo, kompanijos Mars, LKD Mokymo centro ir Kaniterapijos asociacijos projektas, besitęsiantis trečius metus. Per tą laiką visuomenė jau sužinojo, kas yra kaniterapija, jau išgirdo ir nemažai sėkmės istorijų.

Tačiau D. Kvedarienė atkreipia dėmesį, jog sėkmės istorijos pirmiausia reiškia atsakomybę. O kad pajustum atsakomybę, reikia žinių.

Pašnekovė patikino, jog kartu su šiuo projektu užaugo, sustiprėjo pati Mokymo centro ir Kaniterapijos asociacijos komanda. Prieš trejus metus startavus projektui, kiekvieną šeštadienį nedidelei vaikų grupei buvo vedami edukaciniai užsiėmimai su šunimis. Kaskart pasirenkama kita užsiėmimo tema, derinama su savanoriais vedliais, šunys ruošiami atlikti tam tikras užduotis.

„Įgiję daugiau patirties ir praėjusią vasarą dar pasimokę kaniterapijos stovykloje, SOS vaikų kaimo prašymu antraisiais metais pradėjome lankytis su šunimis atskiruose nameliuose. Prieš kiekvieną susitikimą su mamomis ir socialine darbuotoja aptardavome šeimynos poreikius, surinkdavome informaciją, kokie vaikai gyvena šeimynoje, ko tikimasi iš susitikimų“, – pasakojo D.Kvedarienė.

Užsiėmimų su šunimis rezultatai, vaikų ir atsakingų darbuotojų atsiliepimai, kaip įprasta šioje globos įstaigoje, yra nuolat analizuojami, dirbama kolegialiai, visada ieškoma geraiusių sprendimų.

Ir štai trečiasis – kaniterapijos etapas. Kodėl tik dabar? Todėl, kad reikėjo sukaupti pakankamai patirties, reikėjo išmokti ir laikytis pasaulinių kaniterapijos standartų.

Užsiėmimus dabar veda vaikų psichologė Ingrida Stasytienė, jai talkina kaniterapijos asistentai ir testus išlaikę, specialią atranką praėję šunys. Paprasčiau sakant, dirba specialistų komanda.

„Kartu su psichologe Ingrida kuriame užsiėmimų su šunimis metodiką, atsižvelgiame į vaikų amžių, emocinę ir fizinę savijautą, socialinius įgūdžius. Kiekvienas pagal savo kompetenciją atsako už tam tikrą sritį. Iš šio komandinio darbo turėtų gimti moksliniai straipsniai, kaniterapijos pagrindimas, – ateities planais dalijosi D.Kvedarienė. – Daug dėmesio skiriame šunų gebėjimams. Tai, ką šunys daro noriai, tobuliname, nes kaniterapijos užsiėmimuose ir šunims, ir vaikams, ir vedėjams turi būti gera, smagu, jau nekalbant apie tai, kad turi būti absoliučiai saugu. Pas vaikus atėję terapiniai šunys turi šypsotis, dovanoti šilumą ir tikrą, nesuvaidintą meilę“.

G.Kavaliauskaitės nuotr.