Kaniterapija – kineziterapijos užsiėmimuose

2015 Liepa 7 d.

 

Kineziterapija į žmogaus gyvenimą ateina labai natūraliai, per judesius. Ji nieko nekainuoja, nes neparduodama vaistinėse“,– juokauja VU Medicinos fakulteto absolventė Violeta Masiulianec, paklausta apie pasirinktąją specialybę, kurią dar papildo kaniterapija. Apie rugsėjį prasidėsiančias kaniterapijos studijas, šunis ir dar daug ką – pokalbis su V.Masiulianec.

– Kineziterapija. Kodėl pasirinkai būtent šią specialybę ir kodėl vieno diplomo tau dabar per mažai?

– Kineziterapijos studijas Vilniaus universitete pradėjau 2010-aisiais. Džiaugiuosi šiuo savo pasirinkimu. Nuo mažens norėjau padėti žmonėms, o juk kineziterapija teikia pagalbą labai natūraliai – per judesius, to nereikia pirkti jokiose vaistinėse. Studijuodama universitete susidomėjau kaniterapija. Tai atsitiko ketvirtame kurse, kai reikėjo rašyti bakalaurinį darbą. Jau buvau pradėjusi rašyti apie visiškai kitką, bet supratau: noriu pakeisti darbo temą į kažką reto ir naudingo. Mane visada domino gyvūnų terapija, todėl pradėjau domėtis hipoterapija, delfinų terapija. Ir staiga mintis: turbūt yra šunų terapija? Nuo to viskas ir prasidėjo…

– Kaniterapija Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Turbūt malonu žinoti, jog ir Tu esi tarp tų pionierių?

– Taip, džiaugiuosi, kad prieš porą metų beieškodama informacijos apie kaniterapiją, sužinojau apie tuo metu vykstantį projektą su šunimis Vilniaus SOS vaikų kaime. Pasisiūliau padėti, bendradarbiauti ir rašyti bakalaurinį darbą „Kineziterapijos su tiksline motyvacija (kaniterapija) efektyvumas 9-12 metų vaikų fizinei ir psichologinei būklei“ (W.Masiulianec bakalauro darbo ištrauka). Mane maloniai priėmė Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro komanda. Įsitraukiau į projektą ir pradėjau kurti mankšteles vaikams. Šių mankštų esmė buvo panaudoti šunis kaip „motyvatorius“. Turėjau 3 tiriamąsias grupes: pirmojoje (SOS vaikų kaimas) vedžiau mankštas su šunimis, antrojoje – tas pačias mankštas be šunų, trečiojoje nevedžiau jokių mankštų. Pagrindinis tikslas buvo nustatyti efektą bei kaip kineziterapijos užsiėmimai, pasitelkiant šunis, veikia fizinę ir psichologinę vaikų būklę.

– Bakalauro darbas apgintas. Įrodymų, kad mankšta su šunimis gerai veikia vaikų fizinę ir psichologinę būklę, taip pat pakanka. Ko dabar sieki, ką nori įrodyti?

– Iškart po studijų pradėjau ieškoti darbo, kad įsitikinčiau, kurioje kineziterapijos srityje galėčiau save realizuoti. Labiausiai žavėjo darbas su vaikais ir likimas man nusišypsojo – sužinojau apie naujai statomą socialinės globos dienos centrą prie Vilniaus specialiojo lopšelio-darželio „Čiauškutis“. Jame ir dirbu. Mankštinamės su vaikučiais, turinčiais judesio, elgesio, emocijų ir kitokių sutrikimų. Bet, artėjant naujiems mokslo metams, pradėjau kurti naujus planus – nuo rugsėjo važiuoju į Bydgoszcz (Lenkija) gilinti kaniterapijos žinių. Kursai (teorija – 8 savaitgaliai bei praktika – 30 val.) vyks maždaug kas antrą savaitgalį. Noriu įgyti reikiamų žinių, pamatyti kineziterapeutų darbą su šunimis. Šias žinias pritaikysiu Lietuvoje, tikiuosi aktyviai dalyvauti Kaniterapijos asociacijos veikloje. Jau anksčiau susipažinau su būsima dėstytoja kaniterapeute, zoopsichologe Hanna Wojciechowska – keletą kartų verčiau iš lenkų į lietuvių kalbą jos seminaruose Vilniuje. Susižavėjau ja kaip asmenybe, išskirtiniu, atsakingu jos požiūriu į šunis ir kaniterapiją, jos suformuluotais aukštais standartais.

– Ar terapija su šunimis yra reabilitacijos metodas?

Kaniterapija yra metodas, stiprinantis reabilitacijos efektyvumą. Kai užsiėmimus pagal tam tikrą, iš anksto numatytą, metodiką, veda kvalifikuotas terapeutas (mano atveju – kineziterapeutas), specialiai tokiems užsiėmimams paruoštas šuo tampa „motyvatoriumi“. Taigi, terapija su šunimis nėra reabilitacijos metodas, o tik pagalbinė reabilitacijos dalis, todėl viskas priklauso nuo kineziterapeuto gebėjimo tinkamai įtraukti šunį į šį procesą. Sakykime, su vaikais, turinčiais cerebrinį paralyžių, galima mokytis šliaužti arba ropoti po šuniuku, žengti pirmuosius žingsnius per/su šuniuku. Rankų judesiai „išgaunami“ šukuojant, glostant arba duodant šuniui skanėstų. Pratimai su šunimis skatina vaiką daugiau judėti, lavina pusiausvyrą ir judesių koordinaciją, priverčia pamiršti savo sutrikimus, netgi pastūmėja atlikti sunkesnę užduotį, po kurios vaikas gali daugiau pabendrauti su šuniuku. Dauguma kaniterapijos užduočių, nukreiptų į fizinę, protinę ar socialinę sritis, neišvengiamai pažadina vaiko emocijas, o juk būtent pozityvios emocijos ir padeda pasiekti gerų sveikatinimo rezultatų.

Ir vis dėlto, kodėl – šunys?

– Kažkada buvau tik šunų mylėtoja, bet, kuo toliau, tuo rimčiau vertinu šunis. Tikiuosi artimiausiu laiku turėti ir savo terapinį šunį. Šunys yra nepaprastai protingi, jie patys socialiausi gyvūnai. Pradėjau pastebėti šunų siunčiamus ženklus, mokausi jų „kalbos“. Pastebiu ir žmonių klaidas bendraujant su šunimis. Labai norėčiau, kad visuomenės požiūris ir bendravimo kultūra su šunimis pasikeistų, kad žmonės praregėtų ir pajustų: šunys mums gali padovanoti nepaprastų išgyvenimų. Šunys mums gali padovanoti gyvenimo džiaugsmą ir sveikatą.